Gavome viską, ko norėjome, net su kaupu. Išvada: šventės buvo įspūdingos.
Norėjome gražios Kalėdų eglutės. Kas pasakys, kad šiemet ji negraži? Nebent tas, kas jos nematė. Ir didelė, ir spalvinga, ir žibanti, ir vietoje pastatyta. Jei kažkam ko nors trūksta, tegul pasidairo po namus: ar viską padarė, kad šventės būtų įsimintinos. O Mažeikiai šiemet padarė! Ir Kalėdų miestelis, ir mugė, ir papuošimai – tokių pas mus dar išties nebuvo. Ir kalėdinis servisas – mažeikiškių paslaugoms: autobusiukas kursuoja nuo vienos stilizuotos eglės prie kitos – tik sėsk ir važiuok.
Girdėjau, kad vėl yra nepatenkintųjų – esą mugė buvusi riboto asortimento. O ko ten ėjome? Negi statybinių medžiagų? Negi visą savaitę nešę ir vežę iš parduotuvių maistą, dovanas ir gėrimus dar norėjome ir iš šventinio miestelio su produktų maišais paržygiuoti?! Ne ta tema, mielieji. Kalėdų miestelyje tilpo visi, kas norėjo save parodyti ir kitus pamatyti. O jei kurių nors buvo per mažai, ne bėda – bus kiti metai ir kiti dalyviai. Arba tie patys, bet su gausesniu asortimentu (ir daiktiniu, ir kultūriniu).
Svarbu, kad žengtas šventiškas žingsnis Kalėdų link. Ir nemažas. Ir ačiū tiems, kas tuo pasirūpino. Tikrai buvo ko patiems pažiūrėti ir kitiems parodyti. Viliuosi, kad labai daug nuotraukų iš Mažeikių sulaukė mūsų draugai, pažįstami, kitur gyvenantys kraštiečiai, juk mes esame savo krašto patriotai, galime ir pasigirti, ir pasididžiuoti.
Toliau. Prašėme sniego. Gavome jo tiek, kad net sudoroti nespėjome. Užtat buvo tikros Kūčios ir Kalėdos. Vienu metu net pagalvojau: gal čia medikų ar valdžios užsakymas, kad mažiau susitikinėtume, važinėtume, būriuotumės? Bet sniegai susimynė, buvo suspausti po ratais, o laiko mažeikiškiams užteko ir prie eglutės apsilankyti, ir vaikus rogutėse pavėžinti. O jei kam žiema ir šventės atėjo netikėtai, tegul prisimena lietuviškus hitus ir tyliai sau niūniuoja – vietoj to, kad pagiežingus komentarus rašinėtų… Kad ir kokia pigi būtų eglutė, tų sutaupytų pinigų mes negausime. Sakote, duobėms geriau būtų skyrę? Klausimėlis: kas prisimena, kokios duobės pernai buvo jų kieme? O štai kokia eglė Mažeikiuose buvo, tikrai prisiminsime. Kad ir į nuotraukas pasižiūrėję (egles fotografuoja visi, duobes – tik vienas kitas).
Sau prašėme laimės ir ramybės. Artimiesiems linkėjome saugumo. Visa tai juk labai asmeniška, kitaip tariant, individualus poreikis, privatus suvokimas. Gal kas ir prašė, tačiau tikrai ne visi Mažeikiai. Arba didžiajai daliai mūsų miesto gyventojų linkėjimai ir prašymai tiesiog neišsipildė… Kai pirmą Kalėdų dieną pamačiau prie parduotuvės, lauke, stovinčių pirkėjų eilę (tądien dirbo tik vienas prekybos tinklas – tas, kuris po mano langais), pagalvojau: arba šių piliečių strateginis mąstymas ir planavimas buvo neišbaigtas, arba bendravimo pritrūko. Kaip kitaip paaiškinti šį fenomeną? Panašus skruzdėlyninis judėjimas vyko vos prieš dieną, praėjo naktis – ir vėl tas pats.
Žodžiu, prisibuvome, prisibendravome, prisibraidėme, prisivažinėjome ir prisinešiojome sunkumų. Dabar lieka laukti, kokie bus Naujieji. Su testais ar be jų. Bet ką aš čia kalbu! Svarbu šventės. Geros, gražios, turtingos, judrios ir išradingos. Jei reikės, paskui namuose pasėdėsime. Užtat bus ko prisiminti. Ar ne?
