Bendradarbių būrelis pasitiko iš atostogų grįžusią kolegę. Viena iš būrio rūpestingai paklausė atostogavusiosios: „Kas tau? Atrodai visiškai nepailsėjusi. Bene sergi?“ Kiti susižvalgė – mėnesį darbe nebuvusi kolegė atrodė kaip visada, tačiau „rūpestingosios“ norą įkąsti ar pasakyti tokį komplimentą, kuris sujauktų gerą nuotaiką ir priverstų jaustis nepatogiai, bendradarbiai jau buvo pajutę ir įvertinę.
Nereikšmingas incidentas būtų užsimiršęs, jei kitą dieną įgelti ir pakritikuoti mėgstanti bendradarbė nebūtų… susirgusi. Liga nepavojinga gyvybei, bet nemaloni ir, kaip medikai sako, iš tų, kurios nuo nervų – radikulitas.
Po poros dienų visas kolektyvas darbe klausėsi radijo laidos. Bendradarbiai išgirdo pranešimą apie tai, kad kažkoks amerikiečių profesorius tyrimais įrodė, kad visi blogi kitam žmogui adresuoti žodžiai ar paskalos – tikras bumerangas. Tik pagalvojęs blogai apie kitą žmogų negatyvą jau kaupi savyje. Ir tai, pasirodo, labai kenksminga. Nesveikesnis tampa tas žmogus, kuris pyksta ar pavydi, nei tas, kuriam visos blogos emocijos adresuotos.
„Štai taip ir susirgo mūsų bendradarbė, matyt, labai daug juodulių savyje prikaupė, tai ir nebeatlaikė“, – komentavo kolegos.
Man šią istoriją papasakojusi moteris sakė patikėjusi, kad geriau bet kokią negerą mintį apie kitą žmogų vyti šalin – nežinia kaip ir kiek gali paskui sumokėti…
Taigi, mokslininkai atrado būdą mus padaryti geresnius. Gal iš tiesų baimė susirgti padarys daugiau nei krikščioniškasis dekalogas ar noras gyventi ir dirbti harmoningoje aplinkoje?
Papasakota istorija – tik smulkmena, atsitiktinumų grandinė, privertusi kai kuriuos žmones padaryti savas išvadas. Teisingos jos ar klaidingos – nežinia. Ar galima priežasties ir pasekmės ryšiais susieti suktą klausimą apie sveikatą ir netikėtą ligą? Skeptikas pasakytų – maža kas gali atsitikti žmogui, kai tokie orai, kai daugelis dirba lauko darbus savo soduose ir daržuose. Vadinamasis nervų šaknelių uždegimas – ne kokia nors išskirtinė liga, kuri rudenį galėtų kelti nuostabą.
Keista kas kita: ilgą laiką kolektyvo santykius stebėję ir tylėję (ar tarpusavyje pusbalsiu aptarinėję) kolegos patikėjo mistika. Jie susiejo tris dalykus – „įžeidimą“, atpildą ir paaiškinimą. Nes viskas vyko paeiliui, nuosekliai, dar nespėjus užmiršti nė vienos detalės.
Kita vertus, mokslininkų tyrimai ir išvados taip pat vertos dėmesio. Ir vieno mediko pastebėjimas, kad žmogus pats sau išsikasa daugiau nei pusę duobės, nėra be pagrindo. Mes labai daug ką darome, kad mūsų gyvenimas būtų trumpesnis ir sudėtingesnis. Be žalingų įpročių, netinkamo gyvenimo būdo, kuriuos jau suprantame esant kenksmingus, yra ir emocinė būsena, streso poveikis. Galima nevalgyti, bet negalvoti beveik neišeina. Ką galvojame, pasirodo, taip pat labai svarbu.
Iki šiol atrodė, kad mintis galima paslėpti, o jos štai ima gyventi savo gyvenimą ir griauti mus iš vidaus.
Labiausiai, sako, kenkia pavydas ir ilgalaikė nuoskauda. Net pyktis nėra tokia mus griaunanti jėga, kaip užsitęsęs savęs ir aplinkinių „graužimas“. Juk kai mums blogai, tai turi pajusti visi? Ir visi turi būti atsakingi.
Gal, sakau, ir nereikia tokių pamokų, kaip papasakotoji. Gal nebūkime tokie egoistai, normalų bendravimą puoselėti, kultūringai elgtis pradėję tik dėl asmeninės sveikatos. Tebūna tai ir toliau žmogiškojo padorumo matas. Nes nepakanka tik žinoti, ką pasakė Antuanas de SentEgziuperi apie žmonių bendravimą. Reikėtų taip ir gyventi – suvokiant kitą žmogų ir santykį su juo kaip vertybę. O ne rizikos faktorių.
AUDRONĖ
