Šakos ir šaknys

Nauji namai, butai – gražus dalykas. Viskas kvepia šviežumu, šiuolaikiškos medžiagos, dizainas, išpuoselėtas skonis. Yra tik vienas „bet“. Dažniausiai naujuose namuose pasijuntu tarsi viešbutyje. Tas „dizaineriškumas“ – lyg šios dienos etiketė. Nėra praeities, nėra ateities svajonių, nėra žmogiško prisirišimo prie kažko, kas būdinga tik jam, vieninteliam ir nepakartojamam. Šeimininkui, šeimininkei, jų vaikams.
Jaučiu, kad kažkur palėpėje ar spintos viršuje dulka seni daiktai, nuotraukos. Jei įkurtuves švenčiantis žmogus tai pavadintų šeimos relikvija, patikėtume be išlygų. Jei palydėtų prie sienos, nukabinėtos senomis fotografijomis, papasakotų, kas buvo jo seneliai, proseneliai, parodytų, kaip jie atrodė, susižavėtume labiau nei skoninga iš sostinės ar užsienių parvežta dekoro dalele.
Mes taip lengvai atsisakome savo praeities. Kartu – ir savo tėvų, senelių, visos giminės praeities. Kartais atrodo, kad šiuolaikinių lietuvių tuštybę patenkintų tik giminės medis, savo šaknimis siekiąs kryžiuočių laikus. Tokį būtų galima užsakyti ir pas geriausią dailininką. O kriaučių ar artojų kelias vienas – į spintą!
Suprantu, kad šiek tiek persūdau. Dėl įspūdžio, dėl kontrasto. Nes pati tik visiškai neseniai nukabinau modernų paveikslą. Vieta ir vinis atiteko senai fotografijai.
Bet šito maža. Prisipažinsiu, kad yra nemažai dalykų, apie kuriuos žinau šimteriopai daugiau nei apie savo giminės istoriją. Ir vis mažiau šalia lieka žmonių, kurie šią istoriją galėtų papasakoti.
Viena mano draugė prisipažino, kad dabar didžiausia jos svajonė – išvažiuoti porai savaičių į Druskininkus su teta. Ne su šeima, ne su smagia bendraminčių ar bendraamžių kompanija, ne į Emyratus ar Veneciją. Į ramų kurortą su savo senyva giminaite. Tam, kad galėtų ramiai pasikalbėti apie praeitį. Apie tą, kurią mes mename lyg pro rūką, ir apie tą, kurios net nepažįstame. Mano draugė supranta, kad jai reikia skubėti, nes svarbių klausimų vis daugiau, o galimybių surasti atsakymą – vis mažiau. Nes tie, kurie jį žino, jau išėję arba pavojingai artėja prie išėjimo ribos.
Kažkas pasakė – didžiausia laimė elgtis su savuoju laiku kaip pats nori, nebijant jokių pasekmių. Gal mes ir turėtume jaustis labai laimingi, nes nesame įsipareigoję priimti svetimo laiko dalelės, neįsipareigoję jos saugoti ir perduoti. Tą patį darome ir su savuoju laiku.
Apie savo senelį žinau labai nedaug. Apie prosenelį – gal tris sakinius. Tėvo jau nebepaklausi. Vyriausiosios tetos – taip pat. Jauniausioji jo niekada nematė ir neprisimena.
Labai keistas jausmas – staiga suvokti, kad yra dalykų, kurie buvo ranka pasiekiami, o dabar – jau niekada nebesužinosi. Kad žinojai, bet pamiršai, nes nepagalvojai, kad kada nors tai bus svarbu. Kaip augalas ant palangės – mažai žemės, mažai šaknų, ankšta…
Kaltinu tik save. Galėčiau kaltinti sovietinę sistemą, kuri mus mokė, kad didžiausia vertybė – tai šviesi ateitis. O istorijoje gali būti daug dėmių. Baltų ir juodų. Neduok Dieve, užminti ant juodosios.
Tokie mes ir užaugome – su kelissyk perrašyta tautos ir niekada neparašyta savo šeimos, giminės istorija. Gal tik todėl mums patinka abstraktus, besielis dizainerio žvilgsnis. Jis moka suderinti spalvas, erdves ir matmenis. Bet jis nieko nežino apie mus. Jam ir nereikia žinoti, jei mes patys nežinome – neturime tradicijų, prisirišimo, sentimentų. Pagaliau – svajonės apie tą saugią aplinką, kuria taps mūsų namai, mūsų tvirtovė. Brangių prisiminimų, kuriuos reikia išsaugoti ir perduoti vaikams, kad jie suvoktų skirtumą tarp seno ir senovinio. Kad žinotų, iš ko paveldėjo valingą smakrą, putlias lūpas ar nenuoramos charakterį.
Tiek jau to. Jei visiškai nieko nebeliko iš praeities, žvelkime į ateitį. Skirkime laiko savo portretui ir šeimyninei nuotraukai. Ne tai, kurioje visi sėdi prie lietuviškai apkrauto stalo ir žvelgia raudonais vyzdžiais. Tikram dalykui, kuriame matytųsi ne tik tikslus atvaizdas, bet ir truputis sielos. Net jei tos nuotraukos ar paveikslo mūsų vaikai ir provaikaičiai ir nepasikabins ant sienos naujuose namuose, gal bent retkarčiais pažvelgs. Su susidomėjimu ir keistu ilgesiu.
Kaip į istoriją.
Audronė