Prieš kelias dienas vienas labai protingas žmogus kalbėjo apie manosios profesijos pliusus ir minusus. Gal net labiau apie minusus. O jei atvirai, beveik tik apie juos. Įžvalgiai, įtikinamai, logiškai. Tylėjau, nes ateina laikas, kai supranti, jog bet kokios veiklos „marškinėliai“ anksčiau ar vėliau darosi per maži. Prasmės paieškos? Ak, atleiskite, jos liko gražioje jaunystėje, kai žvaigždėtas dangus arti, kai visos jūros – per seklios, kai žmonės – arba draugai, arba priešai, ir jokio vidurio nėra.
Ir visa tai jau buvo, buvo…
Mūsų vis sparčiau bėgantys metai – tai savotiška atgaila, nes galva vis labiau atrodo lyg pelenais nubarstyta, o jei pagalvotum, kiek jai dar teks tų pelenų… Prisipažinsiu, kažkada tikėjau, kad ateis laikas, ir aš užsitarnausiu teisę neklysti arba klysti neatsiprašinėdama. Kokia kvailystė! Kuo toliau, tuo dažniau tenka mandagiai atsitraukti ir pasakyti „atleiskite“. Ir net pajusti kažkokį iškreiptą malonumą, kad pamynei savo ambicijas ir nusilenkei arba užleidai pozicijas tam, kuriam jų labiau reikia.
Tai neturi nieko bendra su susitaikymu arba charakterio paradimu. Tiesiog pajunti, kas nėra svarbiausia. O tai, kas nėra svarbiausia – tampa išvis nebesvarbu. Lyg po generalinės tvarkos pasiliktum namuose tik tuos daiktus, kurie būtini. O kitkas – tik poligonas dulkėms, tad atsikratęs jų lengviau kvėpuosi.
Atsikratęs iliuzijų taip pat lengviau kvėpuosi. Jos kažkada buvo reikalingos lyg skiepai, kad susidūrę su rimtais sunkumais nepalūžtume. Kai užsigrūdini, skiepai nebereikalingi. Su nesėkmėmis, negandomis, nuotaikomis kovoji pats. Arba net nematai reikalo kovoti. Pasitrauki į šoną ir linkteli: „Atsiprašau“.
Kartą jaunas psichologas skaitė paskaitą. Jis kalbėjo užkrečiamai, įtikinamai, žaismingai. Bėda ta, kad paskaita buvo skirta pasaulio užkariautojams arba tiems, kurie dar tik ruošiasi į kryžiaus žygį. Visi psichologo patarimai kaip smiginio strėliukės lėkė tiesiai į taikinį.
Žavėjausi juo ir galvojau, kad už daugelį teiginių ir samprotavimų pasirašyčiau. Arba tiksliau – būčiau pasirašiusi prieš dešimtmetį, gal net vėliau. Mat pagrindinė idėja buvo: mažiau galvoti, ir kuo greičiau spirti sau į pasturgalį, kad rezultatas būtų pasiektas, o ne taptų tik fantasmagoriška idea fix. Kažkurią akimirką supratau: tai kelionės vadovas tiems, kurie tą kelionę tik pradeda, pamokymai, kaip nepasiklysti, neuždelsti, laiku pasiekti tai, kas pasiekiama, ir nesigraužti dėl to, ką praradai. Gyvenimas dar prieš akis ir bet koks bandymas gali būti pakartotas!
Keistas jausmas, kai supranti, jog kai kurių bandymų jau nebepakartosi. Lieka tik mokytis susitaikymo meno arba vienas siekiamybes keisti kitomis. Štai kodėl iliuzijų vis mažėja… Ir nelieka prisirišimo prie jau praminto (o gal numinto?) takelio.
Ir jeigu kažkas labai skuba, jeigu labai reikia, jei jis yra tikras, kad yra kitaip nei aš manau ar žinau, tebūnie taip. Atsiprašau.
Vis tiek didžiausia netektis yra, kai nebeturi kam to „atsiprašau“ pasakyti. O visa kita išgyvenama. Todėl ir sakau: neišvengiamybes priimkime kaip dovanas. Kad būtų lengviau kvėpuoti.
Ir pasitikti Kalėdas.
AUDRONĖ
