Sentimentai – didelis dalykas. Nors, tiesą sakant, dabar nebemadinga būti sentimentaliam, pavadintas tokiu, gali net įsižeisti. Ir visiškai be reikalo.
Tarptautinių žodžių žodynas sentimentalų aiškina kaip labai jausmingą, itin švelnų, jautrų. Sentimentai – jausmingos simpatijos, švelnūs jausmai.
Užvakar dalyvaudama parko rekonstrukcijos projekto pristatyme jaučiau, kaip pragmatiškas protas, įtarumas ir sentimentai susimaišo ir grumiasi ne tik manyje – panašius jausmus turėjo patirti ir mažeikiškiai, atėję sužinoti, koks turėtų tapti jų prisiminimų parkas.
Pavadinau jį prisiminimų parkų dėl tų pačių sentimentų. Mums būdinga prisirišti prie praeities, ypač vaikystės ir jaunystės prisiminimų – tų laikų, kurie daugeliui tapo nerūpestingos laimės simboliu. Visa, kas tai primena, pažymėta ypatingos svarbos ženklu. Todėl nenuostabu, kad žmonės ir po keliasdešimties metų grįžta į savo tėviškę, kad kartais nusivilia, nebeišvydę prisiminimuose saugoto praeities vaizdo, kad pyksta ir kaltina laiką ar žmones dėl tų pasikeitimų.
Parkas daugeliui mažeikiškių, ypač buvusių ar esamų senamiesčio gyventojų, ir asocijuojasi su ta vaikystės tėviške. Prisimenu pati, koks nedidelis tada buvo mūsų miestas ir kaip mes buvom pripratę prie to provincialaus mastelio. Į buvusią kompresorių gamyklą važiuodavome labai toli – autobusu. Iki pavenčių buvo toks ilgas kelio gabalas – per laukus, pro vienkiemius, jei nori išlįsti ties naujaisiais kolektyviniais sodais… (Šiandien panašų atstumą nueiname du kartus – į darbą ir iš jo.)
Parkas ir senamiesčio skverelis buvo mūsų žaidimų vieta. Kaštonus prie „Santarvės“ pakeliui į namus rinkau, kai su drauge ėjome į pirmą ar antrą klasę.
Prisimenu, kaip vyresnieji eidavo į pasimatymus prie čiuožyklos. Spektakliai aštuonmetėje mokykloje – būtinai apie princeses bei karžygius, kuriuos vaidino aštuntokai, o mes, jaunesnieji, tikome tik žiūrovų salei užpildyti. Kavinė pavėsinėje, kurioje kažkieno tėvai ramiai gurkšnodavo, o vaikai žaisdavo aplinkui. Tėvų jau galbūt net nebėra šioje žemėje, tad prisiminimai apie parką vaikams dar brangesni…
Šiuos jausmus gali suprasti ir išgyventi tik tas, kas čia užaugo. Atvykusiam į Mažeikius žmogui jie gali pasirodyti dėmesio nevertais sentimentais. Jausmingomis simpatijomis, kurios trukdo dirbti ir įgyvendinti gerus planus.
Kažkodėl tikiu, kad yra pusiausvyra tarp šių dviejų dalykų, galimas toks susitarimas, kad nė vienas kraštutinumas nelaimėtų. Suprantama, daug kas keičiasi, parką reikia tvarkyti, bet nesinorėtų, kad jis taptų panašus į pasenusią gražuolę po plastinės operacijos – kažkas lyg ir matyta, o atpažinti negali. Mat grožio peilis sunaikino viską, ką prisiminėme.
Man visada labiausiai gaila medžių. Iki šiol negaliu užmiršti, kaip juos pjovė ir kirto rekonstruojant Naftininkų gatvę. Gal šis gailestis – tik prisirišimas prie praeities, o gal suvokimas, kad pakanka vieno neatsakingo ir nesentimentalaus žmogaus, kuris padarytų nebepataisomų dalykų.
Jei labai atvirai, net nudžiugau, išgirdusi, jog trūksta pinigų, kad parką būtų galima pakeisti iki paskutinio numatyto gėlynėlio, krūmelio, skulptūrėlės. Matyt – dėl anksčiau minėtų prisirišimų ir prisiminimų.
Kad tik nepradėtų, sakau sau, nuo malkų ar lentų paruošimo, kad tik nemeluotų, jog kažkas dirbs atsakingai ar bent prižiūrės, ką pjauna.
Ką darysi, tokie jau yra gyvenimo mokyti ir sentimentalūs, prie parko užaugę mažeikiškiai.
AUDRONĖ
