Sodas

Ten, kur naktimis gieda lakštingala, jau nutirpo sniegas. Prisimenate Anderseno pasaką apie mirusiųjų sodą ir lakštingalą? Imperatorius, susižavėjęs mechaniniu ir brangakmeniais išpuoštu paukšteliu, prarado tikrąją giesmininkę, o ši susirado pačią ramiausią vietą žemėje… Kartais ir mums norisi ten pabūti, pasikalbėti, pamąstyti. Ne kasdien, net ne tada, kai visi virtine traukia viena kryptimi. Tau pačiam svarbią dieną.

Keistas tas mūsų ryšys su išėjusiais. Niekada negalvoji, kad tas gėlėmis apsodintas ar sniegu užpiltas kauburėlis yra viskas. Taškas. Pabaiga. Niekas.
„Aš nenustosiu ėjęs mūsų keliu, eisiu su tavimi, tik tiek, kad būsiu tavyje“, – tokią citatą suradau vienoje knygoje. Tie žodžiai – iš išėjusio artimo žmogaus laiško, parašyto žinant, kad teks išsiskirti.
Vakar kalbėjausi su vienu vyriškiu. Jis pasakė, kad gydytojai diagnozavo vėžį, buvo atlikta operacija. Viskas gerai, grįžo į darbą, dirba, dėkingas medikams ir žmonėms, jį palaikiusiems. „Kol laukiau atsakymo, buvo sunkiau, kai sužinojau, kas yra, viskas tarsi sustojo į savo vietas – tapo aišku, ką turiu daryti“. Džiaugiuosi, kad jis sutiko apie tai pakalbėti laikraščiui – tegul anonimiškai, bet vis tiek… Naudinga informacija. Ir tiems, kurie ja nepasinaudos, ir tiems, kuriuos tai gali išgelbėti. Visiems mums, tebesislepiantiems nuo negatyvo – ir savojo, ir svetimo. Nuo juodos minties. Nuo priminimo, kad mes neamžini.
Nepakeičiamas yra tik tas sodas. Visa kita žmogus gali vienaip ar kitaip sutvarkyti, prijaukinti situaciją, kad ir labai nemielą ar skausmingą. Jeigu jau esate praradę artimą žmogų, suprasite apie ką aš kalbu.
Bet net ir tai – išsiskyrimo neigimas, pyktis, liūdesys – ilgainiui įgyja kitus pavidalus. Ir keista, sugrįžta tada, kada labiausiai džiaugiesi. Gyvenimu, mažais ar dideliais pasiekimais, sėkme, pripažinimu, įvertinimu. Būtent tą akimirką staiga nusmelkia mintis – kaip gaila, kad negaliu tau parodyti arba pasakyti. Arba paklausti.
Tada eini ar važiuoji į tą sodą, pats klausi, pats atsakai. Manai galįs atsakyti, nes kalbi tais pačiais, vaikystėje girdėtais žodžiais, mąstai įskiepytais standartais, o jei ir nukrypsti – žinai, už ką atleidžiama, už ką – ne.
Neinu ten, kai sunku. Einu, kai turiu kuo nudžiuginti ar pati pasidžiaugti. Gal vis dar vadovaujuosi nuo vaikystės išsiugdytu elgesio modeliu – tėvams reikia pranešti tik džiugias naujienas, blogas tegul aiškinasi patys. Būdavo, kad ir neišsiaiškina…
…Liko dar keliolika minučių, tuoj važiuosiu. Šiandien gera diena, mano diena, kurios galėjo ir nebūti, jei mūsų tėvai nebūtų susitikę. Keista, kad dėmesio laukiame patys, nors sveikinti turėtume savo gimdytojus. Yra šiek tiek neteisybės toje tradicijoje, nebent mūsų nuopelnas tas, kad vienaip ar kitaip iriamės per šį gyvenimą ir vis dar neskęstame.
Kas toje gelmėje – nenoriu žinoti. Geriau galvoti, kad kada nors visi kartu klausysimės tos gyvos lakštingalos…
AUDRONĖ