Parduotuvė dar buvo apytuštė – rytas vos prasidėjęs. Stabtelėjusi prie gėlių prekystalio pasisveikinti su savo drauge, išgirdau kažką kalbant pakeltu balsu. Iš pradžių nesureagavome: maža kas gali ginčytis ir dėl ko. Vėliau teko įsiklausyti, nes moters balsas vis stiprėjo, jame jau buvo girdėti isteriškos natos. Pasirodo, moteris nerado saugojimo kameros skyrelyje paliktų daiktų. Stovėdama netoli spintelės ji garsiai piktinosi viskuo: apsaugos darbu, pardavėjų abejingumu, vagimis, kurie šiais laikais taikosi nugvelbti viską. Aplinka tylėjo tarsi šoko ištikta, kasininkės aptarnavo savo klientus, galų gale tai ne jų pareiga – aiškintis tokio pobūdžio konfliktus. O pirkėja toliau dėstė savo poziciją: kaip viskas čia yra blogai ir be atsakomybės, kaip niekas nekreipia į tai dėmesio ir pan.
Mano pašnekovė prisiminė neseną istoriją: apšaukusi visus pirkėja paprasčiausiai buvo supainiojusi skyrelius – todėl jai pasirodė, kad daiktai paimti. „Liūdniausia, kad išklausėme ilgą kaltinimų ir priekaištų tiradą, o kai paaiškėjo, kad klientė pati kalta, ji nematė reikalo atsiprašyti, susigriebė daiktus ir nėrė iš parduotuvės,“ – paaiškino draugė. Jai irgi panašiai buvę – viena klientė nusipirko gėlių ir išskubėjo į šventę. Kavinėje moteris apsižiūrėjo, kad piniginėje nesą pinigų, ir nutarė: pardavėja nedavė grąžos. Reagavo greitai – paskambino savo dukrai ir liepė eiti išreikalauti jai priklausančių pinigų.
„Aš tikrai prisiminiau tą pirkėją, prisiminiau, kad atidaviau jai grąžą. Parduotuvės apsauga tą situaciją greitai patikrino – stebėjimo kamerų vaizdajuostėje aiškiai buvo matyti, kaip klientė man paduoda pinigus, kaip aš jai paduodu. Duktė paskambino mamai, tačiau ši nesutiko – matyt, aš jai padavusi tik penkių litų monetą, o trisdešimties litų – ne… Atidaviau tuos pinigus, nors vakare viską suskaičiavus buvo aišku, kad apsiriko pirkėja, o ne aš. Diena buvo sugadinta, ir ne dėl pinigų, o dėl paties incidento, kažkaip negera širdyje. O kitą rytą sulaukiau tos pačios pirkėjos – per šventinę sumaištį ji užmiršusi, kad degalinėje pylėsi benzino – ten ir paliko mano grąžą…“
Pamokanti, bet gerai pasibaigusi istorija – nes moteris pasitaikė sąžininga, o svarbiausia – rado savyje jėgų pripažinti kaltę ir atsiprašyti… Ir šis atvejis būsiąs iš panašių nesusipratimų serijos. Kaip detektyvės aptarėme, kas čia galėjo atsitikti – juk jei kas nors būtų norėjęs taip pasipelnyti, jam būtų tekę pavogti spintelės raktą, laukti, kol padarys naują, ir tada tykoti laimikio. Labai jau sudėtingas būdas, nors ir įmanomas. Veikiausiai moteris bus supainiojusi skyrelius arba raktus. Gali būti, kad užrakino vieną, o pasiėmė kitą…
Ilgiau nebelaukiau – laiko buvo labai mažai. Tačiau jau po keliolikos minučių sužinojau, kad mūsų spėjimai pasitvirtino. Draugė paskambino ir pasakė, kad aš truputį per anksti išėjusi – praleidau šios detektyvinės istorijos atomazgą. Moteris nuėjusi pasiskųsti prekybos centro vadovams. Visiems susirinkus prie saugojimo kamerų, paaiškėjo, kad gretimame skyrelyje palikti jos asmeniniai daiktai tebelaukia šeimininkės. Pasikartojo ne tik situacija, bet ir jos moralas: susigriebusi daiktus ir nė žodžio netarusi moteriškė išskubėjo lauk.
Viskas, atrodytų, paprasta ir kasdieniška – niekas nenukentėjo, tik pusvalandį ar mažiau pabuvo šiukšliadėžėmis, į kurias galima sumesti bet kokias savojo charakterio, blogos nuotaikos, momentinio susierzinimo „atliekas“. Bet ta mūsų pozicija – kad esame nepakaltinami, išties bjauri. Kad ir kaip sunku, privalai mokytis pripažinti, kad buvai neteisus. Privalai tai įvardyti – atsiprašyti tų, kuriuos nuskriaudei. Ir ne tiek dėl aplinkos, kiek dėl savęs paties. Kažkodėl manau, kad tą moteriškę turėtų graužti kaltės jausmas. Na, gal nepatogu, kad taip apsikvailino, kad viešumoje parodė savo cholerišką temperamentą, kad dabar kurį laiką bus nesmagu užeiti į tą pačią parduotuvę ir susitikti su žmonėmis, kuriuos įžeidinėjo.
Mano papasakotos situacijos potekstė panaši į jau ne kartą minėtą liaudies pasakos apie vištelę, kuriai lazdyno riešutu buvo išmušta akis. Kad ir ką ji kaltino dėl nelaimės, visi atsakydavo – ne aš kaltas, tai kažkas kitas sudarė sąlygas nelaimei įvykti. Visa tai, ką sukūrė protėviai, šiandien „perkuria“ psichologai. Jie tai įvardytų taip pamėgtu atsakomybės perkėlimu. Ir nurodytų dar ilgą pasekmių ruožą – nenoras pripažinti savo klaidas yra destruktyvus pačiai asmenybei, nes didina priešiškumą aplinkai, skriaudos jausmą, nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą kitais, net artimais žmonėmis. Toks elgesys anksčiau ar vėliau išugdo „aukos“ mentalitetą: aš geras, aplinka kalta, ji vis mane skriaudžia, „pakišinėja“, terorizuoja.
Mano aprašytoje situacijoje vertėtų pripažinti, kad tai yra smulkmena, nesusipratimas. Galima ieškoti priežasčių, galima tiesiog konstatuoti faktą. Jei moteris būtų tai viešai įvardijusi, atsiprašiusi, pripažinusi klaidą ir savo nederamą elgesį, jai būtų palengvėję. Ir aplinkiniams būtų geriau – ne todėl, kad jie teisūs. Dėl to, kad galės manyti, jog sąžiningų žmonių yra daugiau nei nesąžiningų. Nes ne tik atiduoti pinigai yra mūsų sąžinės reikalas. Pagarba taip pat.
AUDRONĖ
