„Kas aš esu? Piktas policininkas arba Aukščiausiasis teismas!“ – pajuokavo pažįstamas, paklaustas apie tai, koks vaidmuo jam atitenka svarbiame procese – vaikų auklėjime.
Paskui paaiškino, kad tai logiška: jį vaikai mato mažiausiai, nes reikia atlikti pagrindinę pareigą – uždirbti visiems duoną ir papildomus malonumus. Atžalos neįpratusios ginčytis ir manipuliuoti tėvu, todėl jo žodis – paskutinis ir neapskundžiamas kitai instancijai.
Toks griežtas savosios paskirties įvertinimas – tik dūmų uždanga. Kiek metų žinau abu sutuoktinius, jau beveik užauginusius tris vaikus, tiek stebiuosi. Jų darnumu, mokėjimu visus namų darbus dirbti ir linksmintis drauge, jų svetingumu ir nuoširdžiu dėmesiu.
„Broliai“ – taip vyresniuosius sūnus vadinome nuo pat vaikystės – augo kaip vyrai, perimdami ant savo pečių vis sunkesnius ir atsakingesnius ūkio darbus. Sesuo – pati mažiausioji, per dešimtmetį išaugusi į tikrą „paną“, visada rasdavo jų užtarimą, o su kritika narsiai kovojo. Dažniausiai – iki pergalės, nes toje šeimoje moterys neskriaudžiamos.
Tikriausiai kiekviena vaikus auginanti moteris supras, ką noriu pasakyti: yra vyrų, kuriuos moteris rinktųsi sau, ir yra tokių vyrų, kuriuos labai norėtųsi turėti savo vaikų tėvu.
Kai matau arba tik galvoju apie tą šeimą, įsikūrusią nedideliame miestelyje, senoje troboje, atkakliai besipriešinančią gyvenimo netikėtumams, drauge išgyvenusią nepriteklius, nerimą dėl ateities, artimųjų ligas, bet visada šviesią ir giedrą, šiek tiek stebiuosi, šiek tiek dėkoju likimui, kad jiems padeda. Kad kažkada padėjo ir man ta netikėta, atsitiktine pažintimi.
Juk kiekvienas tikras teigiamas pavyzdys palaiko mus, mūsų viltį, kad gyvenimas gali būti geras ir teisingas. Taip pat, kaip ir negatyvas –tą tikėjimą susilpnina. Daugiau nei tris savo gyvenimo dešimtmečius buvusi šalia žmogaus, kuris visiems laikams išliks tėvo idealu, kažkaip nerealiai greitai išmokau atskirti pelus ir grūdus. Mano tėvas negalėjo praeiti pro verkiantį vaiką – negaliu pakęsti vyrų, kurie skriaudžia vaikus. Mano tėvu galėjai pasitikėti bet kokiu atveju, jei tik jis davė žodį – negaliu gerbti tuščius pažadus į kairę ir dešinę dalijančių vyrų.
Kai rimtai pagalvoju, paviršutiniškai mąstantis prašalaitis galėtų pasakyti, jog tėvas liko atsakingas už manąjį gyvenimą. Arba aukščiausioji jėga pajuokavo, išgirdusi kažkada ištartą frazę: „Jei kada smarkiai suklysiu – tik todėl, kad per mažai neigiamų pavyzdžių mačiau mūsų šeimoje“. Teigiami pavyzdžiai taip pat gali turėti neigiamų pasekmių. Matai ne pastangas, o rezultatą. Ir pradedi galvoti, kad gera šeima, geri tėvai – tai labai paprasta. Perduodama su genais. Deja, deja.
Šiandien, po daugelio metų, suprantu, kad tai labai sunkus kasdienis darbas, budėjimas be poilsio dienų, pergalės ir kompromisai, derybos su savimi pačiu. Ir su vaikais. Net tada, kai nediskutuoji, o paliepi.
„Geri žmonės neapsaugoti nuo blogų darbų“, – kartą pasakė man tas pats pažįstamas iš didelės mažo miestelio trobos. Ir pridūrė: „Bet reikia stengtis…“
To linkėčiau visiems tėvams. Ir net tik Tėvo dieną.
AUDRONĖ
