Su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (RK) Mažeikių komiteto bendruomenės slaugytoja Violeta Kesminiene susitikti paskatino nepaprastai šilti ir malonūs vienišų, ligų kamuojamų moterų atsiliepimai apie ją. Medikė į jų namus eina atvira širdimi, ir tikras, nesuvaidintas nuoširdumas bei rūpestis veikia geriau negu brangiausi vaistai.
SU ŽMONĖMIS SIEJA VIDINIS RYŠYS
Antikos laikų filosofas Seneka sakė: „Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems“. Violeta kitiems atidavė 17 savo gyvenimo metų. Darbas ir pareiga jai tapo gyvenimo prasme, o jos prižiūrimi globojamieji patiria džiaugsmą ir ramybę.
Moteris namuose lanko slaugomus, senus ir vienišus, sunkiai sergančius bevaikius žmones. Šiuo metu jų yra 22. Tarp būrio moterų tik vienas vyras, kuriam 2006-aisiais sukaks 100.
V. Kesminienė apie 15 metų lankė Juzefą Valantinienę. Šiemet ji atšventė 105-ąjį gimtadienį, ir tyliai užgeso.
Paskutiniaisiais jos gyvenimo metais Violeta senutę lankydavo kasdien. Močiutė buvo labai prisirišusi prie savo geradarės ir nuolat prašydavusi niekada jos nepalikti.
„Amžinatilsį Juzefa sakydavo, kad aš ją išgelbėjusi nuo mirties. Prisimenu, buvo 2002-ųjų žiema. Užsukusi radau senutę sukniubusią atvirame balkone. Ji buvo keletą valandų taip išgulėjusi ir smarkiai sušalusi“, – pasakoja Violeta, tą kartą suteikusi jai pirmąją pagalbą ir pasirūpinusi atiduoti ligoninės medikų globon.
Iš tiesų tai buvo laimingas atsitiktinumas, nes medikė tada dirbo Krakių medicinos punkte, ir J. Valantinienę, kitus senukus lankė iš geranoriškų paskatų kaip savanorė. Daug metų rūpinusis senoliais, ji negalėjo nutraukti kažkokių sunkiai paaiškinamų vidinių sąsajų, jungiančių ją su šiais žmonėmis.
Ko gero, tas ryšys ją ir sugrąžino į tą patį darbą, pas tuos pačius žmones.
VIOLETOS LAUKIA VISI
„Yra tokių žmonių, nuo kurių sklinda šiluma. Violeta – būtent toks žmogus. O šiais laikais gerų žmonių reta. Daugelis dabar žiūri tik naudos sau. Mūsų name gyvena tokia Juzefa Abramavičiūtė. Ji viena iš tų, kuriuos lanko Violeta.
Šią vasarą vieniša moteris sirgo. Žiūriu, mūsų Violeta ateina ir šeštadienį, ir sekmadienį, o kai paklausiau jos, kodėl kasdien vaikšto, ji paaiškino paprastai: juk viena gyvena, gal ko reikia, gal vaistų suleisti, gal ko atnešti, padėti“, – pasakoja viena iš V. Kesminienės globojamų moterų Bronislava Spirina. Anot moters, ji buvo sužavėta, kai savo akimis įsitikino, kad esama tokių žmonių.
Prie Violetos labai prisirišęs ir B. Spirinos šuniukas. Basia anksčiau priklausęs kitai globotinei, kuri mirė. Likusį be šeimininkės gyvulėlį priglaudė Bronislava. Pas ją ateidama Violeta niekada nepamiršta ir šuneliui atnešti kauliuko ar kito kokio skanėsto, išveda jį pasivaikščioti, nes Bronislava pati to padaryti negali. Ji beveik nevaikšto.
„Duok, Dieve, jai sveikatos“, – sako kita V. Kesminienės prižiūrima moteris, gerokai per 80 perkopusi Julijana Truikienė. Anot jos, slaugytoja visada maloni, visada šypsosi. Ne kas savaitę, užbėga ir dažniau paklausti, gal ko reikia, pasižiūrėti, ar ko neatsitiko. Jos bendrauja jau kokie penkeri metai, tad J. Truikienė mano gerai pažįstanti Violetą: „Džiaugiuosi, kad yra tokių rūpestingų, tokios geros širdies žmonių, kurie tiems, su kuriais bendrauja, jaučia kur kas daugiau nei pareigą“.
Devintą dešimtį pradėjusi pirmos grupės invalidė Cecilija Janavičienė sako esanti amžinas ligonis, nevaikštanti. Violetą pažįstanti nuo tada, kai ji buvo dar vaikas. Jos susitikusios Laižuvoje, kur Violetos dėdė Pranas Petkus buvo tuometinio „Pergalės“ kolūkio pirmininkas, jo žmona dirbo kultūros namų direktore, o Cecilija – kolūkio raštinėje. Moteris buvusi aktyvistė ir visuomenininkė, dainavusi chore, dalyvaudavusi visuose kultūriniuose renginiuose.
Violeta C. Janavičienei kaip dukra: „Geras ji vaikas, jau daug metų pas mane vaikšto, pamatuoja kraujo spaudimą, apžiūri, aptvarko, net ir naktinį puoduką išneša. O kas kitas visa tai padarys? Juk jokios kitos pagalbos neturiu“, – guodžiasi senoji.
NORĖJO PADĖTI ŽMONĖMS
Violeta šeimoje buvo vienturtė. Gimusi Laižuvoje, o kai buvo dvejų metukų, tėvai persikėlė į Mažeikius. Čia baigė ir 1-ąją vidurinę mokyklą.
„Vaikystėje mėgau dainuoti ir „gydyti“ lėles. Mokydamasi vidurinėje, dainavau Antano Dargio vadovaujamame mergaičių ansamblyje. Būdama dešimtoje, su kitomis mergaitėmis turėjau garbės dalyvauti „Dainų dainelės“ konkurse. Nors jokios vietos ir neužėmėme, bet tai paliko didžiulį įspūdį“, – vaikystės prisiminimais dalijasi moteris.
Kodėl pasirinko mediciną? Violetai šiandien sunku atsakyti. Galbūt kad visada jausdavo malonumą ir norą padėti žmonėms, ypač vyresniems. Jai ir dabar gaila kiekvieno vargšo. Nė pro vieną elgetą ji nepraeina, neįspraudusi į delną nors keleto centų. Nesvarbu, kam juos išleis, tai jo sąžinės reikalas.
Gyvenime medikė sako vadovaujantis savo nuostatomis ir patirtimi. Visų pirma visada ir visur laikosi duotojo žodžio. Iš praktikos žino: jeigu kitam padarysi gera, tas gėris tau pačiam grįš su kaupu. Su savo globojamaisiais ji visada elgiasi kaip su pačiais artimiausiais žmonėmis.
Anot jos, senieji tai jaučia. Moteris tai mato iš jų akių, žvilgsnių, rankų prisilietimo.
„Su jais niekada stengiuosi nesielgti taip, kaip nenorėčiau, kad kas nors elgtųsi su manimi. Bandau save įsivaizduoti kito kailyje, ir tai man pasako, kaip ir ką turiu daryti“, – tikina pašnekovė.
LABIAUSIAI BIJOJO CHIRURGIJOS
Baigusi vidurinę, mergina beveik metus dirbo tuometinės Kompresorių gamyklos surinkimo ceche. Šeimoje pinigų niekad nebuvo per daug, tad nusprendė užsidirbti mokslams.
Keturios draugės pasirinko Šiaulių medicinos mokyklą, ir visos sėkmingai įstojo į medicinos seserų specialybę.
„Vidurinėje dar turėjau ir kitokių interesų, o Šiauliuose visiškai pasišvenčiau mokslams, buvau labai stropi ir pareiginga, tikras „moksliukas“. Labiausiai bijodavome chirurgijos paskaitų, nes šią discipliną dėstė labai griežta, kaip mums tuomet atrodė, senmergė dėstytoja Pupkutė. Ji mokė felčerių grupę, bet ir iš mūsų reikalavo tokių pat žinių. Auditorijoje būdavo mirtina tyla, girdėdavai, kaip skrenda musė, – prisimena Violeta ir tęsia. – Jeigu Pupkutė parašydavo penketą, tai iš pradžių galvodavome, kad kitą dieną galime būti ramūs: neklaus. O ji, kaip vėliau įsitikinome, mėgdavo gaudyti“.
Kartą buvo pakliuvusi ir Violeta. Greta penketuko susiraitė dvejetas. O kai kas nors iš grupės gaudavo dvejetą, kentėdavo pusė grupės. Kaip nuobaudą už nepažangumą, ligoninėje, kurios chirurgijos skyriuje dirbo griežtoji dėstytoja, skirdavo budėti naktimis. Iš ryto nemiegojus reikėdavo eiti į paskaitas. Norėdami išvengti tokios bausmės, studentai chirurgiją labai stengėsi mokytis.
Violeta mokyklą baigė gerais pažymiais, todėl paskyrimą galėjo rinktis.
Į Mažeikius buvo tik viena vieta, ir ji nepraleido progos grįžti į namus. Buvo 1979-ųjų pavasaris.
SUSIDURTI SU NETEKTIMIS TEKO VISUR
Mažeikiuose tik buvo pastatyta nauja ligoninė. Reikėjo daug naujų darbuotojų.
Jauni specialistai, kurie tais metais su paskyrimais atvyko dirbti į Mažeikius, atėjo į naująją ligoninę. Violeta buvo viena iš būrio jaunų seselių, kurios pradėjo dirbti kūdikių skyriuje.
„Kai miršta suaugęs, yra sunku. Kai netenkama kūdikio, nepakeliamai skaudu. Suaugusiojo bent jau gali paklausti, kas jam skauda, kas negerai, o vaiko? Per metus kūdikių skyriuje teko susidurti ne su viena netektimi. Pasijunti toks menkas, bejėgis ir kaltas, kad nieko negali padėti“, – apgailestauja medikė, kurią skaudūs prisiminimai persekios visą gyvenimą.
Akyse tebestovi labai gražus kokių poros metukų berniukas. Į ligoninę jį atvežė su uždelstu plaučių uždegimu. Vaiko išgelbėti nebebuvo įmanoma. Eidama gatve Violeta ir dabar kartais mato jo mamą, ir akimirksniu prieš akis išplaukia dailus berniuko veidelis.
Pasitaikius progai, Violeta perėjo dirbti į ginekologijos skyrių. Ją priėmė puikus ir draugiškas kolektyvas.
„Jau buvau ištekėjusi, laukiausi. Naktinio budėjimo metu atvežė mano kolegę ir draugę, kuri, beje, dalyvavo mano vestuvėse. Ketvirtą mėnesį nėščiai moteriai įvyko persileidimas. Nieko nebegalėjome padaryti, ir kūdikis gimė negyvas. Man, taip pat po krūtine nešiojančiai kūdikį, tas kraupus vaizdas išliko iki šios dienos“, – negalinti atsiriboti nuo praeities išgyvenimų sako V. Kesminienė ir lyg tarp kitko pastebi, kad toji draugė vėliau laimingai pagimdė du berniukus.
TAS PATS DARBAS JAU 17 METŲ
1983iaisiais gimė sūnus. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad po metų Violeta su juo ir tėvais, palikusi vyrą Mažeikiuose, laikinai išvyko gyventi į Klaipėdą. Trejetą metų dirbo uostamiesčio pirmojoje poliklinikoje. Kai grįžo atgal, išsiskyrimo metai jau buvo padarę savo: šeima iširo.
Apie metus V. Kesminienė dirbo su gydytoja Zofija Vaitiekūniene, kuri tuo metu buvo Raudonojo Kryžiaus Mažeikių komiteto pirmininkė.
Čia ir susikirto Violetos ir Raudonojo Kryžiaus keliai. Nuo 1988-ųjų ji – RK Mažeikių komiteto medicinos sesuo, dabar – bendruomenės slaugytoja.
Violeta mano turinti ypatingą nuojautą, kuri daug sykių gelbėjo ne tik ją, bet ir jos globotinius.
„Paprastai juos lankau kartą per savaitę. Tačiau kartais tarsi koks vidinis balsas paragina užeiti pas vieną ar kitą globotinį, nors tik prieš dieną jį būnu aplankiusi. Visko yra tekę patirti. Ne kartą esu radusi bute neužsuktą dujų čiaupą ir apsvaigusią, nebereaguojančią buto šeimininkę. Skubiai keliu „iš miego“, vedu iš patalpos, atidarau visus langus ir duris. Dažniausiai taip atsitinka su senais žmonėmis, kurių atmintis jau smarkiai šlubuoja“, – su švelnia užuojauta pasakoja Violeta, prisimindama ne kartą kviestą „greitąją“, šeimos gydytoją – ne tik dėl apsinuodijimo dujomis, bet ir dėl aukšto kraujospūdžio, širdies ligų, bronchinės astmos.
Medikė visada nešiojasi pirmosios pagalbos vaistinėlę, kad galėtų padėti, kol atskubės „greitoji“ ar gydytojas.
V. Kesminienė gerai sutaria su socialiniais darbuotojais, kurie taip pat lanko vienišus žmones, aprūpina juos maisto produktais. Tačiau ne visiems pagal jų socialinę padėtį priklauso skirti socialinius darbuotojus.
Tokiems žmonėms Violeta ne tik maisto nuperka, bet ir kambarius sutvarko.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
