Viešvėnai – jaukus miestelis, įsikūręs ant kalvų, tarp kurių vinguriuoja Viešvės upelis, įtekantis į Judrą, kelių Telšiai–Luokė–Varniai sankirtoje.
Iki XIII a. dabartinė Šiaurės Vakarų Žemaitija – žemaičių dounininkų ir donininkų tarmių teritorija – buvo apgyvendinta kuršių. Šio amžiaus įvykiai lėmė, kad šiaurinės ir pietinės Kuršo dalių likimas išsiskyrė. Kuršo šiaurė buvo užvaldyta Vokiečių ordino livoniškosios šakos ir ilgainiui sulatvėjo, o pietinė tapo Žemaitijos dalimi. Šiandien buvusiose kuršių žemėse gyvena žemaičiai, išsiskiriantys savita dounininkų tarme, kurioje kalbininkai įžvelgia ir kuršių kalbos substrato, pvz., būdami vakarų baltais, kuršiai visur vietoj lietuvių ar latvių dvibalsio „ie“ tarė „ei“, priebalsius š, ž kuršiai buvo pavertę s, z, vartojo priesagas „ng“,„al“, „alis“, kurios buvo būdingos ir prūsams bei jotvingiams. Žemaičiai išsaugojo ir kai kuriuos kuršiškus žodžius, kaip pvz.: pylė, zuikis, cyrulis, kūlis, pūrai, blezdinga, vilnis.
Kalavijuočių ordino bandymas XIII a. pradžioje įsitvirtinti Kurše baigėsi nesekme Saulės mūšyje 1236 m., kuriame žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Vykinto, smarkiai sumušė Ordino riterius. Nusilpęs Kalavijuočių ordinas 1237 m. buvo priverstas susijungti su Kryžiuočių ordinu. Vokiečių ordino pagrindinis uždavinys šiame kovų etape buvo susigrąžinti bent Šiaurės Kuršą, o vykdyti ekspansijos į pietus jis nė nebandė. Tik 1244 m. Livonijos ordinas užėmė kuršių Kuldygos pilį, kurios atsiimti kunigaikščiui Mindaugui nepavyko. 1249 m., Lietuvoje kilus vidaus karui tarp kunigaikščių Mindaugo ir Tautvilo, Mindaugui pasiprašius Livonijos ordino paramos, Ordinui atsivėrė galimybės įsitvirtinti visame Kurše, o tai reiškia – ir pietinėje jo dalyje. 1252 m. rugpjūčio mėnesį kryžiuočiai žengė pirmąjį žingsnį į Pietų Kuršą, pasistatydami čia medinę Klaipėdos pilį, tačiau ją netrukus sugriovė jungtinė žemaičių ir sembų kariuomenė, todėl 1253 m. Ordinas ėmėsi Klaipėdoje statytis mūrinę pilį.
1253 m. balandžio 4 d. Kuldygoje Kuršo vyskupas Henrikas ir Vokiečių ordino atstovai sudarė du atskirus Šiaurės ir Pietų Kuršo dalybų aktus. Kuršo vyskupas ir Vokiečių ordinas, susišaukę į Kuldygą kuršių seniūnus, padalijo Kuršą į tris dalis, iš kurių viena turėjo atitekti Kuršo vyskupui, o kitos dvi – Ordinui. Šiaurės Kuršą vokiečių administracija jau realiai valdė, o štai pietiniame Kurše jų administracija dar nebuvo sukurta (Cėklis, Duvzarė, Mėguva, Pilsotas ir žemė tarp Skrundos ir Žiemgalos). 1253 m. liepos 20 d. Kuršo vyskupas Henrikas išleido aktą, kuriuo paskelbė savo pasirinkimą. Vyskupo dalis tapo pirmąja, o likusios dvi turėjo atitekti Ordinui. Tačiau po sėkmingos žemaičių, vadovaujamų kunigaikščio Algmino, kovos su Ordinu ir jų šlovingos pergalės prie Durbės 1260 m. Vokiečių ordinas visiems laikams prarado Pietų Kuršą.
Viešvėnai priklausė didelei Cėklio žemei, kurioje minimi net 44 toponimai iš 86-ių. Istorikas Henrykas Lowmianski‘s iš 44 Cėklio žemių išskyrė 10, kurias laikė valsčių centrais, tarp jų – ir Viešvėnai (Vieswe, Wiesne (w verčiama į n)). Viešvėnai pateko į antrąją Cėklio dalybų dalį, kurią sudarė 1 didelė ir 2 mažos vietovardžių grupės. Šioje grupėje minima 10 vietovardžių ir visi jie yra identifikuoti. Trečią šios grupės dalį sudarė dvi pilys: Žąsūgala (Sėbų) ir Viešvėnų (Getautės) su jas supančiomis kaimiškomis apygardomis, nes tai buvo pirminis ir pamatinis kuršių teritorinės organizacijos lygmuo. Viešvės žemės centras – Getautės (Kungių) piliakalnis su alkakalniu – Getautės Gojaus kalnu prie Viešvės upelio. Į pietus nuo šio piliakalnio esantis Kungių (Kunigų) kaimas primena XIII a. čia buvusią Viešvės žemės kunigaikščių pilį ir Senųjų (Didžiųjų) Viešvėnų kaimą. Getautės piliakalnio pavadinimas galbūt gali būti siejamas ir su asmenvardžiu Getautas, minimu 1413 m. Horodlės unijoje tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Viešvėnai paminėti ir Hermano Vartbergės „Livinijos kronikoje“, aprašant 1370 m. įvykusį Kryžiuočių riterių žygį į Medininkų žemę. Pasiekę Viešvėnus, kryžiuočiai čia pernakvojo, o išvykdami į nelaisvę išsivedė net 320 vyrų, pagrobė 430 arklių bei galvijų.
Po Žalgirio mūšio, pasibaigus kruvinoms kovoms su Ordinu, vystantis ginkluotei, pilys prarado savo turėtą reikšmę, miesteliai kūrėsi patogesnėse gyventi, arčiau prekybinių kelių esančiose vietovėse. Taip atsitiko ir Viešvėnams. 1493 m. dokumentuose jau minimas valdovui priklausęs Viešvėnų dvaras, kurį jo vardu valdė Žemaičių seniūnai, ir didžiulis netaisyklingos konfigūracijos Viešvėnų valsčius (pavietas), išsiplėtęs net iki Lietuvos sienos su Livonija. XIV–XVI a. valsčių susidarymas atspindi sudėtingus etninius ir valstybės formavimosi procesus: žemaičių etnoso vykdytą kuršių kolonizaciją ir planingą Žemaičių seniūnų politiką, priskiriant kolonizuotas žemes seniūnijos valsčiams.
1527 m. karalius Žygimantas Senasis susigrąžino dvarą savo nuosavybėn, Žemaičių seniūnams palikdamas tik teismines funkcijas. Valsčiaus žemes, priklausiusias Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, valdovo vardu valdė tijūnas, jos buvo suskirstytos į mažesnius administracinius vienetus, vadinamus suolininkijomis arba vaitijomis. Tarp didžiojo kunigaikščio ir vyskupo valdų buvo išsidėstę bajorkaimiai ir smulkūs dvareliai. Karalius, siekdamas gauti daugiau pajamų, vietoj pasėdžio valstiečiams įvedė žagrės mokestį. Tai sukėlė viešvėniškių nepasitenkinimą, kuris 1536 m. peraugo į sukilimą, kurį valdovo atsiųsti totoriai žiauriai nuslopino. Viešvėnų valsčius minimas ir 1529 m. Lietuvos ir Livonijos sienų nustatymo akte.
Lietuvai atsigaunant po Šiaurės karo ir maro, Viešvėnų miestelio augimą XVIII a. viduryje rodo čia statoma bažnyčia. 1758 m. Viešvėnų seniūnas Pranciškus Pilsudskis su žmona Joana pastatė medinę bažnyčią, dedikuotą Švč. Trejybei, o ATR karalius Augustas III patvirtino bažnyčiai 3 valakų žemės fundaciją. Viešvėnų bažnyčia tapo Telšių parapijos filijine bažnyčia. Bažnyčios atsiradimas dar labiau paskatino miestelio vystymąsi, – čia kūrėsi amatininkai ir pirkliai, 1765 m. Viešvėnuose jau gyveno 10 žydų, priklausiusių Luokės kahalui (bendruomenei), o 1784 m. – 12 žydų, priklausiusių Telšių kahalui. 1789 m. Viešvėnuose buvo 13 sodybų ir altarija. 1821 m. Telšių klebonas savo ataskaitoje vyskupui nurodė, kad Viešvėnuose 13-oje kiemų gyvena 114 gyventojų.
1831 m. sukilimas ir kova už laisvę neaplenkė ir Viešvėnų. Ties Rainiais gegužės 12 d. sukilėliai susikovė su caro kariuomenės būriu, bet buvo priversti trauktis. Birželio 12 d. sukilėliai drąsiai puolė rusų kariuomenėje tarnavusius Rygos savanorius (30 raitelių) ir 100 pulkininko Achlestyševo vadovaujamų pėstininkų, atvykusių iš Telšių į Vembūtų dvarą reikalauti sau maisto, rusai buvo priversti bėgti. Liepos 4 d. Vembūtuose įvyko sukilėlių ir iš Telšių atžygiavusių rusų kariuomenės dalinio mūšis. Jėgos buvo nelygios, žuvo sukilėlių vadas S. Tautkevičius. Dalyvavo viešvėniškiai ir 1863 m. sukilime. Yapč sukilėlius rėmė Vambūtų (Vembūtų) dvaro savininkai Gadonai, o iš Šėmų dvaro jiems maistą, rūbus nešė jaunutė Julija Beniuševičiūtė (Žemaitė).
1844 m. per Pavelo Kiseliovo valstybinių valstiečių reformą Viešvėnuose buvo įsteigta kaimo bendruomenės valdyba – valsčiaus prototipas. Šiai bendruomenei priklausė 40 kaimų su 237 valstiečių kiemais. Valdyba Viešvėnuose turėjo savo pastatą su 8 kambariais. Augant miesteleliui, 1851–1854 m. kun. Dominyko Styrbio ir parapijiečių rūpesčiu bei lėšomis buvo pastatyta dabartinė bažnytėlė. Bažnyčia – vienanavė, su kiek siauresne už navą pratęsta trisiene apsida besibaigiančia presbiterija, lotyniško kryžiaus plano, su trimis dviejų tarpsnių altoriais, centriniame altoriuje – „Švč. Trejybės“ paveikslas (1832 m.). Vyskupo Motiejaus Valančiaus iniciatyva 1858 m. Viešvėnuose buvo atidaryta parapinė mokykla, kurioje mokėsi 68 mokiniai, 1859 m. – 72. Deja, po 1863–1864 m. sukilimo rusų valdžia mokyklą uždarė.
Viešvėnams smarkiai pakenkė rusų valdžios 1861 m. Lietuvoje vykdyta valsčių reforma, kurios metu panaikintas Viešvėnų valsčius, o Viešvėnai priskirti pradžioje Gadūnavo, o vėliau – Žarėnų valsčiui. Vis dėlto Viešvėnai pamažu augo, 1868 m. miestelyje jau gyveno 147 katalikai, iš jų – 116 valstiečių, 5 dvarininkai, 12 karių su šeimomis, 1 dvasininkas ir 18 žydų. 1884 m. poetą kun. Antaną Baranauską konsekravus vyskupu, jam, kaip Žemaičių vyskupui sufraganui, atiteko Viešvėnų dvaro valda. Prižiūrėti dvarą ėmėsi jo brolis, buvęs 1863 m. sukilimo dalyvis Anupras Baranauskas su šeima, – nugyventas dvarelis atnaujintas, pastatyti nauji ūkiniai pastatai.
1911 m. Rusijos ministrui pirmininkui Piotrui Stolypinui pradėjus vykdyti žemės reformą, dalis viešvėniškių iš miestelio išsikėlė į vienkiemius.
1915 m., jau vykstant Pirmajam pasauliniam karui, kun. Jonas Karbauskas įsteigė lietuvišką pradinę mokyklą, į kurią susirinko daugiau kaip 100 mokinių. Deja, okupacinė vokiečių valdžia mokyklą uždarė. Tačiau viešvėniškiai nepasidavė, – stambesni ūkininkai samdė mokytoją, kuris mokė ne tik jų, bet ir kaimynų vaikus. Lietuvai 1918 m. atkūrus nepriklausomybę, Viešvėnuose 1918 pab.–1919 m. pr. įsteigta pradinė mokykla. 1928 m. – antras komplektas. Pradinės mokyklos taip pat buvo steigiamos ir didesniuose Viešvėnų parapijos kaimuose (Vembūtuose, Jomantuose).
Nepriklausomoje Lietuvoje Viešvėnų miesteliui augti susidarė itin palankios sąlygos. 1922 m. leista Viešvėnuose organizuoti 5 prekymečius: 1) antrą šv. Velykų dieną; 2) antrą Sekminių dieną; 3) pirmą dieną po Švč. Trejybės; 4) pirmą dieną po Marijos vardo; 5) lapkričio 18 d. 1923 m. miestelyje pradėjo veikti pašto agentūra, 1929 m. įvestas telefonas. 1926 m. miestelyje atidarytas pieno separavimo punktas. Viešvėniškiai noriai būrėsi į organizacijas: šaulių (vadovai B. Šlažas, P. Lukošius), Katalikų veikimo centro skyrių, pavasarininkų, Lietuvos katalikų blaivybės draugiją, jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų, o vaikai – į Angelo sargo vaikų sąjungos pulką (kuopa). Lietuvos katalikų jaunimo federacijos „Pavasaris“ iniciatyva miestelio aikštėje pastatytas kryžius, išlikęs per visus sovietinės okupacijos metus. 1924 m. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius suteikė Viešvėnams parapijos teises.
Sovietų ir nacių okupacijos, trėmimai ir holokaustas, nacionalizacija skaudžiai palietė Viešvėnų miestelį ir apylinkes. Mena viešvėniškiai tragiškus 1941 m. įvykius: Raudonosios armijos žiauriai nukankintus Rainių miškelyje 73 žemaičių patriotus, žmones, kurių vienintelė kaltė buvo Tėvynės Lietuvos meilė. Rainių ir Viešvėnų miškeliai priglaudė žydų kūnus, nacių sušaudytus vien už tai, kad buvo žydai… Paminklai ant jų kapų, iškili Rainių Kančios koplyčia primena, kad visos diktatūros pasmerktos žlugti, kad gėris ir tiesa anksčiau ar vėliau nugali. 1999 m. amžinojo poilsio Viešvėnų bažnyčios šventoriuje atgulė buvusio Viešvėnų klebono Prano Gustaičio, sovietų enkavedistų suimto, kartu su Telšių vyskupu Vincentu Borisevičiumi žiauriai kankinto ir 1946 m. sušaudyto Vilniaus saugumo kalėjime, palaikai, atrasti masinėje Tuskulėnų kapavietėje. Prie kunigo kapo amžiams parimo skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurta „Pieta“.
1949 m. gyventojai okupacinės sovietų valdžios buvo suvaryti į kolūkius, miestelis tapo kolūkio „Lenino keliu“ centru, kuris likviduotas Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę. Sovietų valdžiai naikinant vienkiemius, Viešvėnai augo, 1950 m. duris atvėrė biblioteka, 1957 m. – felčerių/akušerių punktas, 1962 m. mokykla reorganizuota į aštuonmetę, o 1984 m. – į vidurinę. Deja, mažėjant mokinių skaičiui, mokykla pertvarkyta į pagrindinę, dabar – į pradinę. Šiemet duris atvėręs vaikų darželis teikia vilčių, kad mokykla augs…
Viešvėnų apylinkės garsėja savo šviesiais, mylinčiais savo kraštą žmonėmis, likusiais savo žemėje ir iškeliavusiais į platų pasaulį. Tai – jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas, rašytojai Stasys ir Raimondas Kašauskiai, filologė prof. Elena Bukelienė, archeologas prof. Adolfas Tautavičius, muzikantas Antanas Jonušas, poetė Irena Daubarienė, kun. Viktoras Dirvonskis… Viešvėnuose veikia UAB „Žemaitijos paminklai“, vadovaujama Tomo Zyko, Adomaičių svečių namai ir kavinė „Levander Inn“, Kveilių k. – Valerijos Gulbinės „Vila Valery“, Danutės Burneikienė „Dauba“. Žemaitiškas tradicijas puoselėja Gražinos Gaižauskienės kaimo turizmo sodyba Pakapių kaime. Margaspalviais žemaitiškais audiniais ir edukacijomis ,,Lino kelias“ Viešvėnus garsina tautodailininkė mokytoja Virginija Dirvonskienė, gyvenanti išpuoselėtoje senoje sodyboje Dargvainių kaime, surengusi ne vieną savo ir savo šeimos narių darbų parodą. Viešvėnų seniūnijoje gausu senkapių, koplytėlių, koplytstulpių, įtrauktų į paveldo kultūros vertybių sąrašą, iš jų ypač išsiskiria Garbės (Sterblės) kalnelis, buvęs alkakalnis su daugiau nei 80 kryžių ir kolytėlių bei Stulpinų koplyčia, kur tikintieji per Sekmines Šventosios Dvasios meldžia fizinės ir dvasinės šviesos.
Moka viešvėniškiai savo garbingus jubiliejus ne tik gražiai minėti, pasilinksminti, bet ir juos įamžinti meno ženkluose. 2003 m., minint Viešvėnų 750 metų jubiliejų, atsiliepdamas į viešvėniškių iniciatyvą, LR Prezidentas dekretu patvirtino Viešvėnų herbą: skydo žaliame lauke du auksiniai medžioklės sakalai, vienas nuo kito atskirti banguotu sidabriniu kaspinėliu, primenančiu Viešvės upelį. Herbo autorius – dailininkas Arvydas Každailis. O miestelyje ant kalvos, greta bažnyčios ir klebonijos, iškilo kun. Kęstučio Pajaujo ir bendruomenės iniciatyva pastatytas paminklas – Kryžius ir Švč. Mergelės Marijos skulptūra. 2008 m., minint Viešvėnų 755 metų sukaktį, kun. Viktoro Daujočio ir bendruomenės pastangomis priešais bažnytėlę, buvusios špitolės vietoje, iškilo skulptūra „Prisikėlimas“, primenanti atgimstančią Viešvėnų parapiją ir bendruomenę, kurios jungiamoji grandis – seniūnija. O šiemet, švęsdami garbingą 770 metų jubiliejų, viešvėniškiai miestelio centre pastatydino didžiulį akmenį su herbu, kuriame – išdidūs, laisvę ir savo kraštą mylintys, kaip ir jie patys, sakalai.
Janina BUCEVIČĖ, Žemaičių muziejus „Alka“
