Advento vainiką pašventino Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kunigas Vytautas Dvaržeckis. Autorės nuotr.
Sekmadienį prasidės adventas – susikaupimo ir didžiojo laukimo metas. Jo pradžią simbolizuoja advento vainiko pynimas.
Kai kur šis vainikas nupinamas ir puošiamas iš anksto. Vienas jų jau ketvirtadienį papuošė aikštę prie Saulės laikrodžio. Tradicija šiemet išlaikyta klubo „Mano namai“ iniciatyva.
Mažeikiškiai muziejininkai teigia, kad bet koks tradicijos išsaugojimas ir parodyta iniciatyva yra sveikintinas dalykas, nes tokiu būdu apie buvusius papročius sužino dabartinė karta.
Puošė bendromis jėgomis
Klubo „Mano namai“ vadovė Krista Kinčienė pakvietė mažeikiškius idėjomis bei papuošimais aktyviai prisidėti prie advento vainiko pynimo akcijos.
Prie pirmojo advento vainiko pynimo 2013-aisiais prisidėjo 14 savanorių – švietimo įstaigų, bendrovių, klubų, visuomeninių organizacijų, socialinių įstaigų.
Šiais metais bendram darbui susibūrė klubai „Mano namai“, „Bočiai“, Mažeikių trečio amžiaus universitetas ir kitos organizacijos.
Advento vainikas papuoštas įvairiais rankų darbo žaislais ir kalėdinėmis dekoracijomis. Visi susirinkusieji tradiciškai buvo vaišinami karšta arbata ir žirnių koše.
Kiekviena turi savo reikšmę
Advento vainiku pasipuošė ne tik Mažeikių senamiestis. Daugelyje ugdymo įstaigų, kitų įmonių ir organizacijų galima rasti advento vainikų su keturiomis žvakėmis, kurios reiškia keturias advento savaites.
Kas savaitę uždegama po žvakę: tris sekmadienius – violetinės, paskutinį sekmadienį – rožinė. Ši apeiga liudija artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą.
Violetinė spalva išreiškia atgailą ir atsivertimą į Dievą, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to ji ir uždegama paskutinį advento sekmadienį, kuris skirtas džiaugsmui. Kiekviena advento žvakė turi savo vardą: pirmoji žvakė vadinama Pranašo arba Vilties žvake, antroji – Betliejaus arba Visiems skirto išganymo žvake, Trečioji – Piemenų arba Džiaugsmo žvake, ketvirtoji – Angelų arba Meilės žvake.
Moko vaikus susikaupimo
Advento vainiku su keturiomis žvakėmis jau daugelį metų pasipuošia Mažeikių darželis-mokykla „Kregždutė“. Jos vadovė Brigita Momgaudienė „Santarvei“ sakė, kad ši tradicija gimė ir iki šiol yra puoselėjama tikybos mokytojos Kristinos Balsienės iniciatyva.
Advento pradžią simbolizavo ir skambančios religinės giesmės ir dainos. Autorės nuotr.
„Nuo kitos savaitės keturis pirmadienius iš eilės mūsų ugdymo įstaigos vaikai rinksis į salę, kur bus uždegama po vieną advento vainiko žvakę. Taip prasidės ir baigsis laukimo laikotarpis“, – „Santarvei“ kalbėjo B. Momgaudienė.
Jos teigimu, kiekvieno tokio susiėjimo metu vyksta vis kitoks renginys, susijęs su advento žvakės pavadinimu. Vaikai ne tik vaidina, bet ir gieda giesmes, žiūri religinės tematikos filmukus.
„Kiekvieną savaitę būna vis kitokia programėlė, kad vaikams neatsibostų, kad jie sužinotų vis ką nors naujo. Jie taip pat mokomi susikaupimo ir ramybės advento laikotarpiu“, – teigė B. Momgaudienė.
Būtina išsaugoti
Mažeikių muziejaus fondų muziejininkė Jūratė Miliauskytė „Santarvei“ sakė, kad bet koks tradicijų pasireiškimas ir puoselėjimas yra sveikintinas.
„Iš tikrųjų turėtų būti šeimos tradicijos, susijusios su adventu, tačiau pastaruoju metu išryškėja vis didesnis susvetimėjimas ir bendrystės nebuvimas. Todėl, jei tik kas nors parodo iniciatyvą, tokią, kaip advento priminimas Saulės laikrodžio aikštėje, tai yra labai sveikintinas“, – savo nuomonę išsakė J. Miliauskytė.
Ji teigė, kad, tik puoselėdami savo tradicijas, jas galėsime perduoti ateities kartos.
„Tuo labiau kad kiekvienas kraštas ar regionas turi savitumo. Nors būtent advento laikotarpis nelabai skiriasi Lietuvos regionuose“, – kalbėjo muziejininkė.
Santūresnis laikotarpis
J. Miliauskytės teigimu, laukimo laikotarpis visuose regionuose yra daugmaž vienodas. Tik Žemaitijoje jis esantis šiek tiek ramesnis nei Dzūkijoje, kur per adventą nemažai dainuojama. Tiesa, šios dainos nėra triukšmingos ar linksmos. Pasak muziejininkės, skirtumai regionuose susiformavo pagal žmonių, bendruomenių gyvenimo būdą.
Žemaičiai esą mėgdavę susieiti ne tik per kalendorines šventes, bet ir per didžiąsias talkas.
„O susiėjus dažniausiai būdavo dainuojama, juk nežiūrės vieni į kitus sustoję… Tik tiek, kad pas žemaičius tie susiėjimai santūresni“, – sakė J. Miliauskytė.
Priklauso nuo šeimos
Pasak muziejininkės, atskiruose šalies regionuose šiek tiek skiriasi ir patys advento vainikai, kai kur vietoj jų yra papuošiamos eglutės.
„Tai labiau priklauso nuo šeimose susiklosčiusių tradicijų. Pavyzdžiui, Dzūkijoje, kur daugiau auga pušų ir kadagių, advento vainikai pinami būtent iš šių augalų šakų. Kadangi Žemaitijoje daugiau yra eglių, tai jie čia pinami iš eglišakių“, – paaiškino J. Miliauskytė.
Panašios advento žvakių ir jų spalvų sąsajos.
Tradiciškai nupynus Advento vainiką mažeikiškiai buvo vaišinami žirnių koše ir karšta arbata. Autorės nuotr.
„Yra, kas laikosi bažnytinių kanonų ir būtinai deda tris violetines ir vieną rožinę žvakę. Kiti deda vienos spalvos žvakes, o kažkam advento vainikas gražus ir be žvakių. Viskas nuo pačių žmonių priklauso. Svarbu, kad bent kažkokias tradicijas jie puoselėja“, – įsitikinusi muziejaus fondų specialistė.
Paslaptingas, mistiškas laikas
J. Miliauskytės teigimu, istoriniuose šaltiniuose gana plačiai aprašyta įvairių papročių, kuriuos šeimos gali prisitaikyti sau.
Pavyzdžiui, liaudies kalendoriuje rašoma, kad adventas – rimties, dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga. Prasidėjęs šv. Andriejaus dieną, jis tęsiasi keturias savaites ir baigiasi Kalėdomis.
Adventas – ne tik ramybės, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Senoliai tikėjo, kad šiuo tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, kurios tik ir taikosi pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams. Todėl ir įvairių draudimų būdavę apstu.
Laikydavosi draudimų
Senovėje žmonės per adventą nekirsdavo miško ir pasakodavo, kad tiems, kurie draudimo nepaisydavę, pasirodydavusi tarp medžių aukšta žila moteris, kurią vadindavo Miškų dvasia. Dar sakydavo, kad, užsimojus kirviu, pasigirsdavęs raudojimas. Tai miškų dievybė, tankumyne pasislėpusi, aimanuodavusi ir verkdavusi.
Manyta, kad jei iš advento laike kirstų rąstų suręsi trobą ar malkomis krosnį pakursi – tik nelaimę prisišauksi. O tokioje troboje naktimis kažkas baladosis, nes šeimininkus dažnai dvasios lankys.
„Negeros“ malkos labai smarkiai degs ir jų liepsna, su trenksmu išėjusi per kaminą, padegs trobą. Net karsto iš advento lentų daryti būdavo nevalia. Buvo tikima, kad tokio karsto lentas gali kitą rytą rasti po kapines išmėtytas, o patį numirėlį – šalia kapo gulintį.
Be to, žmonės tikėjo, kad šiuo metu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas blogai augsiąs, medžiai būsią gumbuoti.
Nenorėjo sutrikdyti
Advento laiku būdavo draudžiama dirbti kai kuriuos darbus, ypač triukšmingus. Spėjama, kad taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulės grįžimą.
Senoliai advento laikotarpiu nepildydavę pagalvių, tikėdami, kad varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešiosiančios, nekirpdavo avių, nes kito kirpimo vilnos būsiančios kietos ir šiurkščios, be to, dobilai augsią reti. Istorikai mano, kad draudimas kirpti avis sietinas ir su senu lietuvių tikėjimu, kad po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose, taigi nevalia jų skriausti, juk adventas – taikus metas.
Be to, nevalia būdavo ir ilgai vakaroti, ypač po vidurnakčio, nes piktosios dvasios žmones persekioja, jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties. Tautosakoje tuo metu dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos būtybės, padaugėja tikėjimų ir burtų.
Spėdavo ateinančių metų derlių
Advento laikotarpiu, užbaigus pagrindinius ūkio darbus, žmonėms atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių ūkininkai spėdavo būsimą derlių.
Vienas iš spėjimų: jei daug sniego, tikėdavosi gero vasarojaus, jei adventas saulėtas – laukdavo gero daržovių derliaus.
Būdavo netgi išskiriamos konkrečios dienos. Jei, pavyzdžiui, gruodžio 8-oji yra saulėta, vadinasi, galima tikėtis labai gerų kopūstų. Jei per adventą šalta – vadinasi, bus karšta vasara su trankiomis perkūnijomis. Dažni atodrėkiai turėdavę lemti gražų rugių žydėjimą ir grūdingas varpas. O lietingas gruodis galėjo rugius vasarą sugadinti.
Senoliai tikėdavę, kad žuvies vandenyse bus tiek pat daug, kiek advento laike danguj žvaigždžių, taigi žvejai turbūt dažnai dairydavosi į dangų.
Dideli sniego kąsniai vėjuotomis naktimis moterims žadėdavo gerą sėmenų derlių, o jei šiaip pasnigdavo, žmonės laukdavo gero vasarojaus, ypač pupų, žirnių derliaus.
