Antrus metus Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje mokytojauja panevėžietis Domas Briedis. Į Sedą sostinėje chemijos mokslus baigęs vyriškis buvo atsiųstas pagal programą „Renkuosi mokyti“.
„Santarvė“ su jaunuoju mokytoju kalbėjosi apie gyvenimą mažame miestelyje, mokinių prisijaukinimą ir pačią chemiją.
– Kas Vilniaus universitetą baigusį panevėžietį atviliojo į Sedą?
– Paskutiniais studijų metais mąsčiau, ką po baigimo norėsiu veikti. Pabaigus chemijos mokslus, nėra jau taip labai daug variantų. Galėjau pasilikti universitete ir dirbti mokslinį darbą arba eiti į chemijos pramonės gamyklą.
Sugalvojau, o kodėl nepabandžius eiti dirbti į mokyklą – juk visai įdomu būtų dėstyti chemiją.
Bet negalėjau būti mokytojas, nes neturėjau būtino pedagoginio išsilavinimo. Kaip supratau, pagal įstatymą, galima mokykloje dirbti metus ir per tuos metus įgyti trūkstamą išsilavinimą. Bet būtų reikėję pačiam už tai mokėti ir visko ieškotis.
O atsitiko taip, kad sužinojau apie projektą „Renkuosi mokyti“, kurio metu ir suteikiamas tas reikalingas išsilavinimas, o dar ir darbas surandamas. Personalo atrankos firma surengė gan rimtą atranką, o kai ją perėjau, po mėnesio man pasiūlė važiuoti į Sedą.
– Žinojote, kokioje Lietuvos pusėje ta Seda?
– Tiesą pasakius, ne. Pažiūrėjau žemėlapį, pamačiau, kad truputį toli… Bet nieko – neišsigandau. Netgi norėjau pabandyti gyventi kitokioje aplinkoje. Nes Vilnius gal šiek tiek jau ir pabodęs buvo (nors dabar jo jau pasiilgstu).
Ir iš tiesų nesigailiu. Seda – toks, sakyčiau, gan gyvas miestelis, ir nėra čia taip baisu ar nuobodu, kaip kad gali pasirodyti pati mintis – dirbti miestelyje.
Atvažiuodamas neturėjau labai stiprių stereotipų. Bet tikrai nesitikėjau, kad vyks tiek daug visokių renginių ir mokykloje, ir pačiame miestelyje. Maniau, kad čia žmonės tik sėdi namuose ir gyvulius augina. Pasirodo, yra žmonių, kurie čia kažką daro.
Norėčiau prie bendruomenės veiklos prisidėti, tik po mokyklos nelabai yra jėgų. Bet, manau, gal pavyks, jei sugalvosiu likti čia.
– Ar mažas miestelis suviliojo čia likti žmogų iš didmiesčio?
– Projektas tęsiasi dvejus metus, ir tada mes turime laisvę pasirinkti: ar likti mokykloje, ar ką nors kita veikti.
Turiu kelis variantus, bet nesu dar apsisprendęs. Mąstau pasilikti tą sprendimą antrai mokslo metų pusei.
Visai neatmetu galimybės dirbti mokslinį darbą. Tačiau kiek bandžiau, pamačiau, kad šis darbas nors ir įdomus, bet asocialus. Tu sutinki labai mažai žmonių.
– Netrūksta sostinės šurmulio?
– Pirmaisiais mėnesiais tikrai nebuvo nuobodu, nes daug veiklos buvo mokykloje: viskas nauja, viską reikia daryti. Nuobodžiauti nebuvo kada.
O dabar, kai jau apsipratau ir turiu daugiau laisvo laiko, kartais tenka ir panuobodžiauti. Bet Mažeikiai yra arti. Be to, šiemet atradau naują hobi – pradėjau važinėti į Klaipėdą, kur laipioju uolomis.
Kai pasilieku Sedoje savaitgalį, daug laiko praleidžiu namie skaitinėdamas. Bet pradėjau fotografuoti čia atvažiavęs. Kadangi Sedoje aplinkui labai graži gamta, tai išeinu kartais pasivaikščioti, pafotografuoti.
Prasiblaškau ir Vilniuje. Čia važiuoju bent kartą per mėnesį, nes vis dar vyksta mokymai. Tad susitinku su draugais, kursiokais. Dauguma jų palaikė mano sprendimą vykti į provinciją, o kas nepalaikė, turbūt nieko nesakė.
Nuvažiavus įdomu palyginti atlyginimus su tais kursiokais, kurie dirba mokslinį darbą ar chemijos pramonėje. Tai Vilniuje jie uždirba mažiau nei aš Sedoje.
– Užsiminėte, kad Sedoje labiau nustebino pati gimnazija…
– Nesitikėjau, kad tokiame mažame miestelyje yra tokia mokykla, turinti visokių naujovių, dalyvaujanti visokiuose projektuose. O dabar ir renovuota. Visada kaimo ar miestelių mokyklas aš įsivaizdavau gana apleistas. Turbūt ir tokių yra kažkur, bet mūsų gimnazija mane nustebino.
– Šioje mokykloje dėstai chemiją. Pats mokyklą Panevėžyje baigei daugiau nei prieš ketverius metus. Ar matai kokių pokyčių?
– Nors atrodo, kad praėjo tiek nedaug laiko, bet kaip mokyklose pasikeitė technologijos! Mes niekas net nesapnavome, kad pamokų metu naudosimės projektoriumi. O dabar daugelyje kabinetų jie yra. Ir net nebuvome girdėję apie protingas lentas. Ir kompiuteriai tik informatikos kabinete tebuvo.
Be to, dabar mokytojai turi kitokį tikslą – ne tik suteikti akademinių žinių, bet ir ugdyti kitus vaiko gebėjimus. Siekiama, kad jie išmoktų ne tik formules, bet ir bendradarbiauti tarpusavyje, suvokti, kaip surasti informacijos, panaudoti savo asmeninius gebėjimus, pažinti save.
Mūsų laikais buvo tik akademiniai dalykai.
– Ar pačiam lengva sudominti gimnazijos auklėtinius savo dėstomuoju dalyku?
– Požiūris į chemiją po truputį keičiasi. Mano pamokas stebėjusi auditorė pasakė, kad susidaro toks vaizdas, jog vaikams yra įdomu. O aš nežinau, ką aš darau, kad juos sudominu.
Bandau pritaikyti tai, ką pats mačiau savo chemijos pamokose. Turėjome labai gerą mokytoją, kuri mane ir sudomino šiuo dalyku.
Pagal programą gal daugiau atsirado su aplinkosauga susijusių dalykų, su taupymu, su medžiagų perdirbimu – arčiau praktikos. Bet tai ganėtinai akademinis mokslas, ir turbūt tik nuo mokytojo priklauso, kaip jis tą dalyką padarys patrauklų vaikams. Galima ir labai nuobodžiai mokyti, bet galima ir labai įdomiai.
Aš stengiuosi paaiškinti kartais net ne pagal programą. Supažindinu su naujais mokslo atradimais, pavyzdžiui, paaiškinu, už ką šiemet buvo įteikta chemijos Nobelio premija. Norisi, kad vaikai pajustų, jog chemija – ne tik vadovėlis.
– Kaip vaikai vertina į mokyklą atėjusį jauną žmogų, vos baigusį universitetą?
– Lengviausia žinias pademonstruoti vyresniems mokiniams, jie iš karto mane ir pripažino kaip mokytoją – įvertino nemažą žinių bagažo skirtumą. O mažesnieji praėjusiais metais sakė, jog man dar reikėtų pasenti, kad pradėtų manęs klausyti. Tačiau šiemet stengiuosi griežčiau elgtis, ypač su tais, kurie nesimoko. Praėjusiais metais gal maniau: na, ir tegul nesimoko – patys kalti bus, bet dabar pagalvojau, kad visgi reikia versti mokytis.
Mokytojavimo patirtis suteikė didesnį pasitikėjimą savimi. Nors vaikai labai gerai moka ir suteikti jį, ir sugriauti. Be to, auga mano pedagoginiai sugebėjimai, išmokau aiškinti temas, geriau viešai kalbėti. O padirbus mokykloje ir žmones suprasti lengviau.
– Ar lengva aukštaičiui prisitaikyti prie žemaitiško gyvenimo?
– Man sunku suprasti, ką vyresni žmonės kalba – jie vartoja daug žemaitiškų žodžių. O vaikai kalba paprastai, tiesiog su akcentu – be jokių „mandrų“ žodžių. Jie per pamokas žemaičiuoja, mūsų mokykloje tai nedraudžiama.
O kartais mokiniai man jau pasako: „Mokytojau, jūs čia žemaitiškai pasakėte“. Kokia frazė jau išlenda ir mano kalboje.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Kai turi automobilį ir internetą, gyventi mažame provincijos miestelyje – ne bėda, – įsitikinęs chemijos mokytojas D. Briedis.
