Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Eilinių rinkėjų ir valdžios santykiai man kažkuo primena šeimyninius. Tas modelis veikia paprastai: valdžia – tėvai, o visi likusieji – išlaikytiniai: vaikai ir seneliai.
Vaikai žiūri televizorių, dairosi į vitrinas, bendraamžius ir visko nori. Tėvai juos nuolat ramina ir tramdo, atsakydami, kad norus reikia riboti, kai kuriems sumanymams ir troškimams per maža pinigų, jėgų, laiko… Arba suranda kitų priežasčių ir pasiteisinimų, atsakydami: „Ne“.
Seneliai savo ruožtu nuolat pamokslauja. Jiems viskas negerai, viskas pernelyg modernu, naujoviška, neprotingas pinigų švaistymas. O štai jų laikais buvę kitaip: ir cukrus saldesnis, ir dangus žydresnis, ir saulė karštesnė…
Tėvai žino, kas yra gerai ir kas blogai. Dalį tų žinių ir nuostatų jie nesąmoningai perėmė iš savo tėvų, dabartinių senelių, kurių patarimų dabar kratosi. Vaikus jie myli ir auklėja kažkaip nenuosekliai: vieną dieną leidžia, kitą – draudžia, tai viską perka, tai praneša apie diržų susiveržimo politiką. Todėl vaikai nebesupranta, kodėl mamai leistini nauji kailiniai, tėčiui – naujas automobilis, o jiems liepiama sveikai mąstyti, maitintis ir neprašyti pinigų.
Seneliai įpranta bambėti ir nesitikėti jokio rezultato, vaikai – manipuliuoti, tai yra pasinaudoti gimdytojų silpnybėmis, charakterio ypatumais bei tvirto nusistatymo spragomis. Todėl kartais pasiekia savo.
Ir seneliai, ir vaikai leidžia sau nepagarbiai atsiliepti apie šeimos galvas, pravardžiuoti bei kritikuoti savųjų būryje. Tačiau yra priklausomi, ir kai ko nors nori, nutaiso pataikūniškus veidus, parenka tinkamus gestus ir žodžius. Šeimos galvos neabejoja, kad yra šimtu procentų gerbiamos ir mylimos (jau vien todėl, kad jos galvos), todėl numeta kokį litą, bilietą ar žaislą.
Šeimos galvos nemato reikalo aiškintis, kodėl elgiasi taip, o ne kitaip. Jos atsakingos už normalų šio visuomenės modelio funkcionavimą – maitina, rengia, ugdo, skatina ir baudžia ugdytinius, todėl kritiką laiko išsišokimu, o prašymą pasiaiškinti – tuščiu laiko gaišinimu. Taip yra, taip turi būti – ir taškas. Kai jūs būsite galvos, suprasite. O dabar – ne laikas ir ne vieta.
Tokią paralelę išvedžiau dar prieš kelerius metus. Įdomu, kad ji nesikeičia. Klausydamasi paruošiamųjų kalbų, paskui – rinkimų agitacijos ar skaitydama programas, suprantu tik tiek: gerai būti už gėrį, blogai – už blogį. Gal todėl visi „tėvai“ ar kandidatai į „tėvus“ už tuos pačius „už“, ir vieningai – „prieš“.
Artėja naujų „tėvų“ pasirinkimo metas. Mus jau pamažu ima auklėti, tiesa, dar iš tolo. Sostinėje ta „ugdomoji“ veikla jau prasidėjo, mūsų kraštuose ji vėluoja kaip ir pavasaris – savaitę, kitą, kartais – net mėnesį.
Kaip reikės pasirinkti, kai vėl prasidės tas vajus: visi geri, visų ketinimai puikūs, visi jau pasiekti rezultatai… Na, ką jūs, ateities rezultatai bus dar geresni!
Seneliai iš patirties žino, kad kitaip nebus, vaikai kartais patiki lozungais ir nusivilia. Bet dažniausiai abi pusės skeptiškai žiūri į visas rinkimines programas ir ketinimus – gimdytojai sau, ugdytiniai – sau.
Ir abiem pusėms gerai. Vieni gauna valdžią, pinigus ir tariamą atsakomybę, kiti – kažkokį išlaikymą, lengvą miegą ir jokių įsipareigojimų. Nebent teisę piktintis ir kritikuoti. Kol visiškai nusens arba nors šiek tiek suaugs.
Modelis – kaip amžinasis variklis. Varo, kad ir kas būtų.
