Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Kad ir ką galvotume apie savo teisę žinoti, ji nėra beribė. Kaip ir visuomenės interesas – ne viskas, kuo mes suinteresuoti ar ko norėtume, yra mums atnešama ant lėkštelės, ne visada dėl to turėtume pykti. O kartais ir nedera mums viso to nešioti arba negražu net panorėti…
Įstatymų leidėjai vis dar nėra apsisprendę – kur yra tikroji viešumo ir privatumo riba, kada asmens teisė žinoti peržengia jo paties gyvybinius ar kitokius interesus ir tampa paprastu smalsumu. O jo nepatenkinus, nieko neatsitinka…
Visuomenės informavimo įstatyme pamažu siaurėja viešų asmenų ratas, kituose teisės aktuose ilgėja sąrašas „privatumų“, kurie neturi nieko bendra su mūsų teise žinoti. Manau, tai nėra blogai. Tik aiškiau. Nėra blogai ir tai, kad kartais žiniasklaidai ir jos herojams tenka pasiginčyti, ar teisingai buvo patrauktos, nustumtos, pažeistos vienos ar kitos ribos.
Tame neapibrėžtumų sąraše yra vienas aiškus kriterijus – visuomenės teisė žinoti pagrįsta yra tuomet, kai žinia apie ką nors paliečia tą visuomenę ar nors vieną jos narį arba gali turėti įtakos sprendimams, kurie dar palies.
Bet šį kartą ne apie pagrįstą ir nepagrįstą visuomenės (o kartu – ir žiniasklaidos) smalsumą.
Keista, kad mes vis dar nesuvokiame, kad visa tai, kas vyksta ne mūsų asmeninėje erdvėje, yra susiję su viešumu. Jei mūsų veiksmai kažką pakeičia kito žmogaus (ar žmonių) gyvenime – tai vėl negali būti šimtaprocentinis privatus reikalas. O jei kalbame ne apie asmenį, o apie organizaciją, įstaigą, įmonę, viešumo ribos visiškai keičiasi.
Suprantu, kad visi mes norime būti gražūs, geri, kad viešumo prožektorių šviesoje turėtų išryškėti didingi poelgiai ir kilnios, protingos mintys… Deja, nedaugeliui iškilių asmenybių tai apskritai pasisekė. O mums, paprastiems mirtingiesiems, tuo labiau. Todėl ir reikia susitaikyti su mintimi, kad esi matomas, o jei tavo darbas turi įtakos dideliam žmonių būriui – gali būti dar ir stebimas.
Turiu draugų, kuriems vis sakau: nemalonumai, nesusipratimai ir kritika įsiskaičiuoja į pareigybę ir yra darbo užmokesčio dalis. Tą patį aiškinu ir sau, kai norisi gyventi gražiai, ramiai, patogiai. Ir prieš bet ką nepageidaujamą užtrenkti duris.
Deja, kad ši svajonė būtų įgyvendinta, reikėtų pakeisti profesiją, pareigas ir apskritai neišeiti iš namų – nes viešumas mūsų tyko kiekviename žingsnyje.
Ir jei tik koks mūsų poelgis ar net mintis palies svetimą erdvę, užgaus svetimą teisę ar interesą – privatumo skafandras išsyk suplonės arba išnyks.
Taip aš suprantu savo teisę žinoti ir nežinoti. Gal tas suvokimas ir subjektyvus, bet padeda geriau jaustis ir orientuotis erdvėje. Ir puoselėti kuo mažiau iliuzijų.
