pasakoja Rūta KONČIUTĖ-MAČIULIENĖ
Šiemet 10-asis balandis, kai švenčiu savo profesinę dieną. Keletą metų ją švęsdavau drauge su kolegomis iš kitų savivaldybių, Kultūros paveldo departamento organizuotuose renginiuose įvairiose Lietuvos istorinėse vietovėse, kur vyksta paskaitos, pažintiniai pasivaikščiojimai, dalijamės patirtimi, džiaugiamės turėdami galimybę pamatyti vieni kitus.
Vėliau kilo mintis, kad būtina tą dieną paminėti ir Mažeikiuose, nes paveldo mylėtojų bendruomenė augo, reikėjo kažko naujo, norėjosi žmones sudominti, paskatinti, padėkoti aktyviausiems.
Taip atsirado mažeikiškių pamėgti pietūs su paveldu, tai progai skirtos paskaitos, mokymai, fotografijų ir dailės kūrinių parodos, apdovanojimai, koncertai paveldo objektuose.
Šių metų Tarptautinei paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dienai skirtos veiklos, lyginant su ankstesniais metais, gana kuklios, tačiau jos bus itin įdomios ir naudingos. Temas diktuoja gyvenimas, kartais atrodo, kad nieko pačiai ir galvoti nereikia, jos atsiranda – ir tiek.
Šiemet amžinybėn išėjo mano bičiulis, skulptorius Zenonas Steponavičius. Turėjome bendrų planų, nespėjome… Renginių plakate matome akmeninį Zenono arkliuką iš Sodų parkelio, mano mylimiausią miesto skulptūrą… Natūraliai išplaukė mintis, kad šiemet reikia skirti dėmesį Mažeikių miesto mažajai architektūrai, skulptūroms.
Taip atsirado du pažintiniai pasivaikščiojimai su bibliografe Janina Dambrauskaite, kuri pasakos apie pačias skulptūras, jų autorius, bus ir intriguojančių istorijų su anekdotiniais nutikimais… Žinoma, dviejų pasivaikščiojimų tam neužtenka, reikėtų dar tiek pat. Su Janina svajojame apie knygelės, į kurią sutalpintume miesto skulptūras, išleidimą.
Taip susiklostė aplinkybės, kad dar trys renginiai tiesiog negalėjo įvykti balandį, bet metai nesibaigė, progų bus…
Svajoju apie įspūdingą fotografijų parodą Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, tikiuosi, kad pristatysime Židikų bažnyčią po didelių tvarkybos darbų maratono, dar planuoju surengti pasikalbėjimą-diskusiją su mūsų krašto kultūros žmonėmis, dirbančiais ir kuriančiais čia pat bei išvykusiais į didžiuosius Lietuvos miestus.
Dešimtmetis paveldosaugos srityje padovanojo man didžiulį glėbį neįkainojamų patirčių, suvedė su ypatingomis asmenybėmis – kukliais, tačiau didžiulius dvasinius turtus sukaupusiais bažnytėlių zakristijonais, pročkelėmis, kapų prižiūrėtojais, bendruomenių šviesuoliais, žinomais mokslininkais, menininkais, politikais.
Džiaugiuosi naujam gyvenimui prikeltais paveldo statiniais, rengiamais projektais, dėl kurių bus prikeltas ir Viekšnių vandens malūnas, Sedos magazinas, laukiu akimirkos, kai prie Tirkšlių sinagogos įsikurs ją restauruosiančių meistrų vagonėlis…
Ir vis tik labiausiai branginu žmones, su kuriais dirbame. O jų labai daug ir jie tokie nuostabūs! Jeigu anksčiau nekilnojamojo kultūros paveldo projektų konkursams, kuriuos organizuoja Kultūros paveldo departamentas, paraiškas teikdavau tik aš viena – nuo Savivaldybės administracijos, tai pernai iš Mažeikių rajono buvo pateiktos 6 paraiškos, iš jų penkioms skirtas dalinis finansavimas.
Šiemet jau pateikėme 6 paraiškas Europos paveldo dienoms organizuoti, dar yra rengiamos bent dvi paraiškos leidybiniams projektams. O paraiškų teikėjos – bendruomenės, parapijos, dvarų sodybos, kultūros ir švietimo įstaigos.
Šių metų veiklos jau suplanuotos ne tik aktualizuojant Mažeikių krašto kultūros vertybes. Europos paveldo dienų geografija išsiplėtė taip, kad turėtume pasiekti ir Biržuvėnų dvarą, ir Raubonių (Pasvalio r.) bei Jaunpils (Latvija) vandens malūnus, Telšių katedrą ir Žemaičių Kalvarijos baziliką, Gargždų ir Rietavo kultūros vertybes.
Žodžiu, Mažeikių krašto kultūros paveldo mylėtojų šiemet laukia labai turiningos ir prasmingos veiklos.
