Turbūt niekas nesiginčytų, kad gyventi maloniau, kai tave supa graži ir jauki aplinka. Tačiau ne visi turi noro patys prisidėti prie to, kad pro savo daugiabučio namo langą išvystų gražų vaizdą.
Mažeikiškis Stanislovas Ordavičius jau daugelį metų nenuleisdamas rankų tvarko namo, kuriame gyvena, aplinką. Dykynę ir čia telkšojusias balas jis pavertė žaliuojančiu parku.
MEILĘ GAMTAI PAVELDĖJO IŠ TĖVO
Stanislovas sako į dabartinį savo namą atsikraustęs gyventi 1991-ųjų lapkritį. Jiems su žmona čia dabar jau visiškai pakanka nedidelio vieno kambario buto. Iki tol gyveno dviejuose kambariuose, o dar anksčiau, kai vyriškis su pirmąja žmona augino penkis vaikus, šeima turėjo keturių kambarių butą. Seniai jau du sūnūs ir trys dukros sukūrė savo šeimas ir gyvena savarankiškai.
Stanislovo specialybė, rodos, nieko bendro neturi su gamtos ir grožio pasauliu. Prieš keturiasdešimt metų baigęs tuometinį Šiaulių Karolio Didžiulio politechnikumą, jis įgijo techniko-elektriko specialybę. Prieš pradėdamas dirbti Kompresorių gamykloje, turėjo progos išmokti demonstruoti kino filmus, vairuoti ekskavatorių ir užsiimti kitais vyriškais darbais. Tačiau kad ir ką dirbdamas, jis niekada neatsispyrė prigimtiniam pomėgiui, paveldėtam iš tėvo ir senelio.
Tėvas buvo baigęs žemės ūkio mokyklą ir dirbo Mažeikių medelyno vedėju. Nors gyvenimas jį ir blaškė, bet šis vyras niekada nesiskyrė su mėgiamu darbu. Rygoje dirbęs daržininku-gėlininku, vėliau tas pačias pareigas ėjo pas latvių dvarininką Pašerkšnės dvare. Stanislovo senelis, kaip ir tėvas, nešiojęs didelę ir vešlią barzdą, gyveno Kryme ir taip pat buvo daržininkas.
DYKVIETĖ
TAPO NEATPAŽĮSTAMA
Abu daugiabučiai namai, kuriuose iki 1991-ųjų gyveno Stanislovas, pajuto jo „globą“. Juos iki šiol puošia šio darbštaus vyro rankomis sodinti dabar jau gražuoliai medžiai, sumeistrautos tvorelės, suoliukai.
Prie Ventos g. 4-ojo namo, kai jame apsigyveno Ordavičiai, tyvuliavo pelkės ir mėtėsi statybinės atliekos.
Kompresorių gamyklos kadrų paruošimo vyr. inžinieriui nebuvo labai sudėtinga, vykstant talkinti į šefuojamą Leckavos kolūkį, susitarti su jo pirmininku dėl juodžemio.
„Tais laikais jo galėdavome vežtis, kiek norėjome. Reikėdavo tik atvažiuoti su savivarčiu ir pasikrauti, – sako Stanislovas, prisiminęs, kad tuo laiku Mažeikiuose, Naftininkų gatvėje, buvo statomas turgelis. – Čia iškastas molio gruntas puikiai tiko užpilti duobėms, o ant viršaus, kad būtų galima sodinti augalus, paskleidėme juodžemio“.
Sovietiniais laikais talkos būdavo madingos. Gretimų Ventos gatvės 4-ojo ir 6-ojo namų gyventojai dirbo labai draugiškai. Anot Stanislovo, labiausiai stengėsi 6-ojo namo gyventoja medikė Regina Lakačiauskienė. Išlyginę reljefą, gyventojai ėmėsi medelių ir gėlynų sodinimo. Kiekvienais metais Stanislovo iniciatyva medelių vis daugėjo, plėtėsi gėlynai. Paprašyta talkindavo ir butų ūkio įmonė „Tavo pastogė“, niekada neatsisakydavusi atvežti smėlio į vaikų žaidimo aikšteles.
Šiandien buvusios dykvietės nebeatpažinsi. Čia auga kaukazinės ir geltonosios slyvos, obelys, ąžuolai, beržai, klevai, šermukšniai, kaštonas, alyvos, tujos ir šaltalankiai. Iš šiaurės pusės augmenijos šiek tiek mažiau, o pietų kryptimi medžių ir krūmų priskaičiuotum daugiau negu šimtą. Vasarą per visą laukymę nusitęsusi mūrinė garažo siena pasislepia už erškėtrožių krūmų ir medžių lapijos.
Stanislovas prisipažįsta jaučiąs silpnybę gražiems akmenims. Juos jis komponuoja į gėlynus ir augalus.
„Ar iš talkų, kasant bulves šefuojamame kolūkyje, ar dabar kur nors miške grybaudamas su draugais pamatau gražesnės „figūros“ akmenį, ir ritinu į automobilio bagažinę. Esu matęs tokių akmenų, kad net seilė ištįsdavo. Tik pasvajoti apie tokį galėjau – arba jis toks didelis, kad pajudinti negali, arba guli miško viduryje, kur privažiuoti neįmanoma. Kaip jį paimsi?“ – atsidūsta pašnekovas.
DARBAS VAIKUS IŠAUKLĖJO
Kai nuo visų darbų pradžios prabėgo jau apie pusantro dešimtmečio, Stanislovas prisimena, kad nėjo viskas, kaip sviestu patepta. Pačiais pirmaisiais metais pietinėje namo pusėje, gyventojams talkinant, buvo įrengta krepšinio aikštelė. Šalia jos Stanislovas pasodino tris berželius, anot jo, prisimindamas dainos žodžius: „Gale lauko toli, trys berželiai stovi…“ Daugelis kiemo vaikų dirbdavo noriai, labiau už tėvus stengdavosi dalyvauti talkose. Tačiau atsirasdavo ir tokių paauglių, kurie, pasinaudodami tamsa, naktimis laužydavo medelius, gėles, suoliukus, vaikų žaidimo įrenginius. Ne tik nulauždavo, bet ir nupjaudavo medelį, į gabalus sutrupindavo šaligatvio plyteles. Netgi nudrožė žievę nuo kaštono kamieno. Stanislovas jį aprišo ir šiaip taip išgelbėjo.
„Kviesdavome susirinkimus, kalbėdavomės su tėvais, kreipdavomės pagalbos į „Tavo pastogę“, į skelbimų lentą dėdavome išlaužytų medelių nuotraukas…“ – prisimena vyriškis laiką, kainavusį jam daug nervų ir sveikatos.
Po metų kitų viskas liovėsi. Pagaliau, matyt, vaikai suprato, kad daug maloniau gyventi, kai aplinkui gražu ir tvarkinga. Stanislovas, turintis ir pedagogo gyslelę, pastebėjo, kad kai vaikai patys sodina, prižiūri, laisto, savo darbą vertina ir saugo.
DIRBO TRIJUOSE SODUOSE
Stanislovui rūpi ne tik savojo namo aplinka. Kai buvo jaunesnis ir šiek tiek stipresnis, turėjo sklypus trijose sodų bendrijose. Vieną pardavė prieš keletą metų. Kitam – dabar ieško pirkėjo, o trečiame tebesidarbuoja. Apgailestauja, kad žmona nebegali padėti, nes dėl ligos labai sunkiai vaikšto.
„Raselėje“ buvo mano medelynas. Turguje pardavinėdamas medelius ir krūmelius, prisidurdavau prie pensijos. Kai pardaviau sklypą, pardaviau ir didžiąją dalį augalų. Tie, kurių nebeišpirko, atsidūrė prie mūsų daugiabučio. Tiesa, iš sode likusių kaukazinių slyvaičių naujasis šeimininkas pasidarė gyvatvorę“, – pasakoja sodininkas.
Sklype „Rasos“ sodų bendrijoje S. Ordavičius augina obelis, kriaušes, dalis žemės skirta daržovėms ir gėlynams. Nuo vakarų vėjų ir saulės saugo prie šulinio pasodinta lanksvų, alyvų ir jazminų gyvatvorė. Greta pastatytas suoliukas. Dar sovietų laikais Stanislovas vienas pats išsikasė šulinį, į žemę suleidos net keturis rentinius.
Jį uždengė plastmasinio šiferio stogeliu, po juo pasidarė lentynėles įrankiams susidėti.
LAIPTINĖS KOMENDANTAS
Kai tik Stanislovas ėmėsi iniciatyvos tvarkyti namo aplinką, gyventojų pasiūlymu jis buvo išrinktas trečiosios laiptinės komendantu. Tuoj užsakė pagaminti skelbimų lentą, kurią pakabino prie įėjimo į laiptinę. Joje talpinama spaudos informacija, apžvelgiami miesto įvykiai.
Šiomis dienomis prie lauko durų komendantas pakabino kreipimąsi į laiptinės gyventojus, skelbdamas karą šiukšlėms, nuorūkoms – juk sulaukėme gražiausių metų švenčių. Kiekvienoje laiptų aikštelėje kabo laiptų valymo grafikas. Nors šiam darbui gyventojai samdo valytoją, bet grafikas sudaromas nenumatytiems atvejams, jeigu kas nors atsitinka. Pavyzdžiui, suserga valytoja, kuri laiptus nušluoja kasdien, o per savaitę kartą dar ir nuplauna.
Kiekviename aukšte išrinkti žmonės, kurie atsakingi už tai, kad laiptų aikštelėje perdegus elektros lemputei ji nedelsiant būtų pakeista.
Pirmajame aukšte skelbiama bendra aplinkos ir laiptinės valymo tvarka. Komendantas apmąstęs kiekvieną smulkmeną, pradedant šiukšlių surinkimu, sniego nukasimu, šaligatvių barstymu ir baigiant voratinklių, turėklų, palangių valymu laiptinėse, o prieš Velykas ir Kalėdas privalu dar ir sienas nuplauti.
Šiais metais namo rūsyje Stanislovas pakabino skelbimą, griežtai draudžiantį rūkyti. Rūsys buvo paauglių pamėgta vieta, kur buvo galima pasislėpti nuo tėvų. „Rūkymas prie gero nepriveda. Sandėliukų durys medinės, kaipmat gali kilti gaisras. Yra buvę, kad užsidega, bet didesnės nelaimės pavyko išvengti“, – mena komendantas ir sako, kad po šio skelbimo jaunųjų rūkalių nebeliko.
Turbūt daugeliui daugiabučių namų gyventojų belieka tik pavydėti tokio komendanto.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
