Kaip atėjus gyvenimo žiemai paskraidinti savo dienas? – samprotavo „Santarvės“ kalbinti vieniši seneliai.
Kai artėjant Kalėdoms organizuojamos įvairios gerumo akcijos, seneliai įprastai atgaivą randa muzikoje ir rankdarbiuose.
KARTU – IŠ BĖDOS
Mažeikiškės dvynės Adelė Galinienė ir Valerija Andriulaitytė nusijuokia: jeigu eina po vieną, žmonės iki šiol neatpažįsta, kuri atėjo. Panašios ir sveikatos bėdos: apendicitą pjovė abiem kone vienu metu, abi kamuoja aukštas kraujospūdis, abi turi negalią.
Kitą savaitę aštuoniasdešimt antrąjį gimtadienį švęsiančios moterys pasižiūri viena į kitą: nors kūnai panašūs, bet būdas skiriasi.
„Aš mandresnė, Valerija prisitaiko prie manęs,“ – nusijuokia Adelė.
Skirtingos ir seserų gyvenimo istorijos. Skaudžią Valerijos patirtį mažeikiškės pasakoja tai susigraudindamos, tai pašmaikštaudamos.
Valerija pas seserį dvynę atsikėlė prieš dvejus metus: iš savo namų ją išvarė savas sūnus. Šluostydama ašaras, Valerija užsiminė, kad dažnai tekdavo ant laiptų sėdėti, kol sūnus su šeima linksmindavosi. Taip moteriai atsirado bėdų su plaučiais, nustatė pleuritą, ir prasidėjo kelionės po ligonines.
Adelė suskumba seserį užjausti: „Nežinau, ką tam vaikui reikėtų padaryt. Gerai, kad iš jo dar priteisė pusantro šimto litų alimentų. Trijų šimtų litų nedavė, nesvarbu, kad motina. „Aš esu mergos vaks,“ – pasakė. Nesvarbu, kad mergos vaikas, džiaukis, kad tave užaugino, kad neįkišo į tvorą, nieko netrūko“.
NAMIE NEUŽSIDARO
Tad buto šeimininkė Adelė ir linkteli galva: kur dingsi, negi seserį prie konteinerių išleisi? Pati Adelė, daug metų dirbusi kooperatyve, viena gyveno: jos vyras mirė prieš šešiolika metų.
„Vaikų neturėjome, nieko blogo nesu dariusi. Ir gerai, kad neturėjau. Koks gyvenimas Valei? Nereikėjo nė to. Nusukti jam galvą reikėjo, kiek ji dabar kenčia,“ – emocijų neslėpė mažeikiškė.
Adelė svarsto dviejų kambarių butą palikti valdžiai, ji įsitikinusi: už tai ją palaidos ir antkapį pastatys.
„Mes esame geri žmonės ir visiems gera darome,“ – nusijuokia moterys.
Seserys pasakoja, kad tų liūdnų akimirkų ne taip daug: dieną vis kažkaip ją pralinksmina. Tai radijo paklauso, tai pro langą žiūri ir pažįstamoms praeivėms pamojuoja, apsikeičia šypsenomis.
Žiemos švenčių laukiančios mažeikiškės patikina, kad neužsidaro namuose: turi daug draugių, pažįstamų. Anksčiau pati mašiną vairavusi Adelė dabar, reikalui esant, išsikviečia taksi. Kai turėjo daugiau sveikatos, visur aplakstydavo dviračiu.
„Nors koją skauda, bet pamirkau kokiame kompresiuke, pagydau ir lekiu,“ – nusijuokia Lūšėje užaugusi Adelė.
DOVANOJA RANKDARBIUS
Seserų langus galima atpažinti pagal trispalvę. Adelė pasakojo, kad šiemet vargo, kol gavo geltono siūlo. Adelė mezga, Valerija kotelius parūpina: šiemet vėliavėlės ne tik didesnės, bet ir pritaisytos ne tik ant karklo, bet ir ant povo plunksnos šerdies.
Kodėl ruošia jas? Kad būtų ką svečiams įduoti. Apie seserų vėliavėles Mažeikiuose jau pasklidusios kalbos.
Dvynės prisiminė, kaip kartą atidarė duris, o ten – du augaloti vyriškiai prašo vėliavėlių. Iš pradžių jos išsigandusios, kad galbūt čia banditai, tik paskui išsiaiškino, kad taksistai vėliavėlėmis nori papuošti savo mašinas.
Rankdarbiai praskaidrina seserų dieną: skamba radijas (o, kaip jos nepasidalija Radžiu!), Adelė mezga, Valerija lanksto ką nors iš popieriaus – ir diena pasibaigia.
Dvynės nusišypso: ko dar gali trūkti gyvenime? Nebent siūlų Adelės mezginiams ir standesnio popieriaus Valerijos lankstiniams…
„Negirtuokliaujame, kas paprašo, paskolinu. Aš juk gaunu pensiją, šešis litus tik nurėžė. Aš dar šešis galėčiau pridėti! O prie kitos išmokos – tris litus pridėjo. O ko tu nori, ar mažai? Cielas kepalas duonos! – šmaikštaudama skaičiavo Adelė. – Mano mama, viena palikusi, ar nevargo su aštuoniais vaikais? Va, tada buvo vargas, kai vos išlindus želmenims, eidavome skinti rūgštynių menkyčius lapelius. O dabar visi mandri. Ar žmonėms ko neužtenka?“
VARGAS PAKAUSTO
Vaikystėje vargo matė ir aštuoniasdešimt šešerių metų Bronislovas Jazdauskas iš Užežerės kaimo. Netoli Sedos vienas gyvenantis vyriškis prisiminė, kaip nuo pat mažo tekdavo dirbti įvairiausius ūkio darbus. Sunkiai gyvenantys bežemiai tėvai tik du iš aštuonių vaikų išleido į mokyklą: jie baigė keturias klases. Net ir į frontą mobilizavo tiesiai nuo plūgo.
„Mano vaikystė buvo kaip toje Juozo Baltušio knygoje „Parduotos vasaros“. Bet gerai, vargas visko gyvenime išmoko, pakausto visam gyvenimui. Turi būti ir žvalus, ir linksmas, nors kartais širdis ir verkia…“ – ramiai pasakoja ilgaamžis.
Tvarkinguose ir spalvinguose namuose Bronislovas vienas gyvena apie dešimt metų. Prieš tiek laiko pasiligojusią žmoną dukra išsivežė pas save, į Biržus.
Vyriškis pasakoja, kad išsiskyrė geruoju, jausmų atstumas neišblukino: kas savaitę su mylimąja Janina susirašydavo laiškais. Dabar ji jau iškeliavusi Amžinybėn.
Tai buvo antroji jo santuoka. Į Užežerės kaimą tėvo aplankyti kartkartėmis užsuka trys vaikai iš pirmosios santuokos.
„Tiek betrūksta iki šimto metų. Man jau laikas į pragarą eiti. Todėl, kad danguje šalta: kuo aukščiau, tuo šalčiau. O aš senas, daugiau šilumos noriu,“ – nusijuokė Bronislovas.
KASDIEN – SU MUZIKA
Iš kur ilgaamžis semiasi optimizmo? Atsakymas vienintelis: muzika! Savamokslis muzikantas tuoj pat paėmė armoniką ir sugrojo valsiuką. Paskui iš spintos išsitraukė lūpinę armonikėlę, ant kelių pasidėjo gitarą ir padovanojo dar porą melodijų.
„Tokiais niekais ir užsiimu. Jei visą laiką drybsosi lovoje ir galvosi, kad aplinkui vienos bėdos, kad gyvenimo nebėra, tai kas bus? Be muzikos gyventi negaliu. Ji man suteikia ir laimę, ir meilę, ir ilgaamžiškumą. Ir pats groju, ir turiu įrašų gražių: įsirašau į kasetes iš radijo. Man patinka daugiau apie nuoskriaudas, meilę, žmogaus likimą. Kodėl liūdnos? Nes mano gyvenimas ne toks ir linksmas – vienišas esu…“ – palingavo galvą žmogus, visą gyvenimą dirbęs prie technikos, kaip pats pasivadino, „geležies daktaras“.
Bronislovas prasitaria, kad pusšešto šimto litų pensijos ne visada užtenka, nors stengiasi išsiversti. „Vaistai dabar brangūs, bet jei nereikėtų prisistoroti ugniakuro, būtų gal ir viskas gerai. Pernai apylinkė davė kelis litus ant ugniakuro, šiemet nebedavė, krizė, matyt…“ – svarstė pašnekovas.
Ir pridūrė, kad kol kas kitokios pagalbos nelabai ir reikia: kol sveikata leidžia, viską nudirba pats.
Aplinkui matantis daug neteisybės Bronislovas nusišypsojo: jeigu kada nors sutiktų einantį Dievulį, tai sustabdytų ir pašnekintų, paklaustų, kodėl pasaulyje nėra lygybės.
„Dievulis, kaip rašo šventraštyje, teisingiausias ir yra. Tik kad vis negaliu sutikti…“ – mirkteli pašnekovas.
MEILĖ NUŽYDĖJO
Žiemos vakarais Bronislovas mėgsta skaityti. Sako, jei turėtų Lazdynų Pelėdos raštus, tai dar skaitytų, kad ir kelintą kartą gyvenime. Patinka ir Šatrijos Raganos, Žemaitės kūriniai – tokios knygos, kuriose rašoma apie paprastą žmogų.
Nuo pat vaikystės pašnekovą traukia meistrystė: tai televizorių krapšto, tai armoniką restauruoja. „Jei tik užsiimu tuo, tai man diena praeina taip greitai, kad būna, jog pagalvoju: kaip gerai būtų, kad ilgiau diena tęstųsi. Toks sudėtingesnis darbas, kaip ir skaitymas, – tai smegenų treniruoklis,“ – nusišypso vyras, pasidžiaugdamas gera atmintimi.
Šiltuoju metų laiku vyriškis kambaryje mažai teužsibūna: tai paravėti, tai pavarpyti žemę. Daržovių užsiaugina pats, pats jas paruošia ir žiemai.
Pasiteiravus, ar prie ruošos darbų nestinga moteriškų rankų, Bronislovas nuo atsakymo iš pradžių stengiasi išsisukti. Paskui prisipažįsta, kad naujos draugystės prisibijo.
„Tai kad, mieloji, kaip mes tokiame amžiuje besusistyguosime, kaip tie mano mylimi instrumentai? Jeigu prisirišiu, o paskui visokių nemalonumų bus? Jei skyrybos? O kam to visko reikia tokiame amžiuje? – samprotavo netoli Sedos gyvenantis vyriškis. – Mieloji, gyvenime yra tokių gėlių, kurios vieną kartą težydi. Manoji yra nužydėjusi prieš daug metų. O jei ir išleistų daigelį, tai nebūtų jam kada sužaliuoti. Juk jau gruodis, jau gyvenimo žiema, tad tas daigelis ir nušaltų…“
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Seserys Adelė (kairėje) ir Valerija ir apsikabina, ir pasipyksta, tačiau viena kitą be galo palaiko.
Bronislovas pasakojo, kad meile muzikai turbūt bus užsikrėtęs iš tėvo, kuris kartais pūsdavo triūbą.
