Klausimai suaugusiai moteriai: ar norėtumėte dabar pažaisti lėlėmis? išklausyti tėvų nurodymus, kaip rengtis, dažytis, kada grįžti namo? lūkuriuoti prie mokyklos, viliantis, kad kada nors pro šalį praeis ir gal užkalbins didžioji gyvenimo meilė? bijoti mokytojų, kontrolinių darbų, revizijos pažymių knygelėje, gūžtis laukiant egzamino?
Ir dar daugelio kitų dalykų, kurie nebedomina, nebekankina, nebent iškyla prisiminimuose ir retkarčiais sapnuose – kaip košmaras?
Kodėl vardiju šias, mūsų jau tolimos vaikystės, jaunystės „aktualijas“? Todėl, kad bandau sau ir jums įrodyti, kad nė vienas amžiaus tarpsnis nėra idealus, šimtu procentų patogus ir geras. Tik mes, toldami nuo savosios pradžios, vis labiau linkę idealizuoti tai, kas buvo seniai. Arba istoriškai mitologizuoti – nes būtent istorikai pastebėjo tendenciją, kad kuo mažiau yra likę autentiškų praeities šaltinių, tuo gražiau mes tą praeitį įsivaizduojame.
Mūsų nevisavertiškumą skatina ir šiuolaikinės rinkos tendencijos, orientuotos į jaunus, dar visų norimų gėrybių nesukaupusius, bet pinigų turinčius žmones – jie lengviau pasiduoda spaudimui ir vartotojiškoms vilionėms. Nes vis dar tiki, kad naujas daiktas gali suteikti ilgalaikės laimės.
Mes jau protingesnės, praėjusios tos laimės pirkimo, skolinimosi, gal net jos atėmimo prievarta etapus – ir žinančios, kad tai tik terapijos elementas, iliuzija, kuri greitai išblėsta. Štai jums ir vienas brandaus amžiaus pliusas.
Prieš kelias dienas garbingą pusamžio jubiliejų atšventusi draugė prisipažino, kad „šitie metai“ jau trenkė į galvą. Ir deja, ne kaip gero vyno taurė, o kaip plaktukėlis. Tas įrankis vis kala ir kala mintis, kad penkiasdešimt metų yra riba, kurią peržengus šviesių gyvenimo spalvų lieka vis mažiau, mažorą pakeičia minoras, savosios vertės suvokimas mažėja, abejonių daugėja, į galvą lenda vis liūdnesnės mintys.
Stop. Paklauskime savęs, kodėl esame panašūs į goduolius, normuoto maisto eilėje siekiančius antros porcijos? Kodėl su pavydu žvalgomės į jaunus ir energingus žmones? Juk tą patiekalą mes jau gavome, sunaudojome – tą etapą perėjome ir pasiėmėme iš jo viską, kas mums buvo skirta ir ko norėjome patys! Jei ta aplink žydinti ir akis badanti jaunystė neleidžia nurimti, pagalvokime sau tyliai: ir kitiems ji praeis, o jie net nesuvokia, kaip greitai… Gal dėl to jaunystei būdingas įžūlumas ir netolerancija – kad ji tokia trumpalaikė ir išnyksta net nespėjus pajusti tikrojo skonio? Šią prielaidą sugalvojau ne aš, o vienas rašytojas. Bet ji verta dėmesio, nes padeda susivokti mūsų šiandieniniuose pojūčiuose. Mes galime susitaikyti su daugeliu dalyku, išskyrus vieną – kad kiekviena nugyventa diena, kiekvieni atšvęsti metai priartina mus prie neišvengiamos pabaigos. Ir mes vis labiau įsiklausome, vis daugiau požymių pastebime, kad finišas artėja.
Finišas artėja visais atvejais, jei tik dalyvauji šioje rungtyje. Mūsų nepaguodžia tai, kad patys sunkiausi etapai jau įveikti, kliūtys peršoktos, nugriautos arba apeitos, ir likusi trasa – lengvesnė, lygesnė, mažiau reikalaujanti… „Bet ir mažiau siūlanti!“ – sušuksite jūs. Teisingai. Bet tada verta grįžti prie pirmųjų klausimų. Manau, daugelis į juos atsakysite neigiamai. Tada paklauskite savęs, kodėl. Todėl, kad iš viso šito jau išaugta. Jau nebeįdomu. Jau erzintų ir keltų nepasitenkinimą.
Tad kodėl mes taip skaudžiai kovojame, kenčiame, patirdamos pralaimėjimo liūdesį, nors puikiai žinome – kitaip nebūna. Nebuvo ir nebus. Kas tada lieka? Tik susitaikyti su mintimi, kad taip yra, taip buvo ir bus. Man ir visiems. Ir bandyti patirti malonumą.
Mes jau žinome, kas mums malonu, o kas ne. Netgi žinome, kaip greičiau tai patirti ir kaip išvengti nemalonių dalykų. Mums net aplinkos sukeliami stresai nėra tokie netikėti ir pavojingi – nes turime patirties ir žinome, kaip su jais elgtis.
Šioje atkarpoje mes jau nebesistumdome minioje, norėdami žūtbūt laimėti, pirmauti, įrodyti, patikti – mes jau viską turime: darbus, žmones, namus. Šiokios tokios gyvenimo išminties. Tikroji, sako, ateina tik tada, kada nebelieka baimės.
Mes kol kas dar bijome. Ir tai yra naujos patirties pradžia.
Pradžia – tai toks geras ir viltingas žodis, sutinkate?
AUDRONĖ
