Autorės nuotrauka
Jaunimo Dienos yra katalikiško Jaunimo šventė, vykstanti kas tris metus. Šiemet ši šventė vyko jau šeštąjį kartą, šįkart Kaune. Jos šūkis buvo ištrauka iš Luko Evangelijos: „Jus aš draugais vadinu“. (Jn 15:15) Tai yra jau trečiosios Jaunimo dienos, kuriose dalyvauju.
Važiuodama traukiniu į Jaunimo dienas, sutinku kelis žmones, kuriems šios Jaunimo Dienos yra pirmosios. Matau jų susidomėjimą, nekantrumą, dalijuosi įspūdžiais iš savo jaunimo dienų, ypač pirmųjų, kurios, kaip ir turi būti, labiausiai įstrigusios į atmintį.
Pirmosiose Jaunimo Dienose Klaipėdoje dalyvavau prieš šešerius metus. Gal keista, bet iš jų labiausiai įsiminė vienas kunigo pasakojimas. Jaunas kunigas per šių Jaunimo Dienų atidarymą pasakojo apie piešimo konkursą, kurio metu reikėjo nupiešti ramybę. Šį konkursą laimėjo piešinys, kuriame buvo pavaizduota audra, aplink tvyrantis pavojus ir paukštis narve. Jis atrodė nė kiek nesunerimęs, nesutrikęs, jis buvo ramus. Šis pasakojimas paskatino susimąstyti: jau tada suvokiau, kad čia yra giliai paliesta ramybės esmė.
Šios jaunimo dienos Kaune irgi prasideda atidarymu. Koncertuoja grupė „Thundertale“, kunigų grupė „Sacerdos“, dainuoja Linas Adomaitis. Bene svarbiausias įvykis pirmąjį Jaunimo Dienų vakarą – procesija per Laisvės alėją. Žygiuoti pradedame jau sutemus, lynojant. Kunigas išeinant mus palaimina ir pastebi, kad ši procesija yra tikėjimo kelionė, kad galbūt ne visi žmonės į mus reaguos draugiškai. Išties, pradėjus eiti, sulaukiame įvairių reakcijų. Kai kurios replikos net prajuokina, pavyzdžiui, viena mergina nuoširdžiai nustemba: „Iš kur jų tiek prisirenka?!.“ Ir vis dėlto… Vakaras. Lengvas lietus. Laisvės alėja, giesmės, kurių protarpiais, įsigilinusi į savo mintis, net negirdžiu. Ketverius metus studijuodama Kaune, vis vaikščiojau ir vaikščiojau Laisvės alėja. Bet niekada šitaip…
Tokia yra Jaunimo dienų pradžia. Kita šios šventės diena žada kiek kitokius renginius: įvairiose Kauno bažnyčiose vyksta katechezės, o po pietų – teminiai užsiėmimai, kuriuos išsirinkome jau vakar. Aš pasirinkau paskaitą apie Dievo gailestingumą – „Tikras draugas – gailestingas draugas“, pritaikant ją jaunimo dienų šūkiui „Jus aš draugais vadinu“(Lk 15:15). Dievo gailestingumas, apie kurį turėjo kalbėti kunigas, vedantis užsiėmimą, gailestingumo litanijoje yra vadinamas „aukščiausia Dievo savybe“. Galbūt nedvejodama rinkausi šią temą, kad savo krikščioniškąja patirtimi taip pat stengiuosi visada akcentuoti gailestingumą – žmonių, Dievo –
Paskaita išties įdomi: esame supažindinami ir su teorine medžiaga, su tuo, kaip Senajame ir Naujajame Testamente akcentuotas, suprastas gailestingumas. Stebiu kalbantį kunigą, jo akys lyg žiba, rodydamos aštrų protą. Pasakojimą vis nutraukia giesmelės, kurių metu šokame. Tai, tiesą sakant, manęs labai nedžiugina, nes su skaudančia koja šiaip ne taip atslinkau į užsiėmimą, ir tai pavėlavusi.
Tačiau visgi smagiausia užsiėmimo dalis – vaidinimas, kurį turime surengti pasiskirstę į grupeles. Vaidinsime Biblinį pasakojimą apie Sūnų Palaidūną. Šis pasakojimas itin pabrėžia Dievo gailestingumą ir meilę žmonėms, be to, Dievo, kaip Tėvo, suvokimą. Išrenkame pagrindinius aktorius, diskutuojame. Prisijuokiame derindami kostiumus ir planuodami veiksmą, taigi su humoru bandome vaizduoti Dievo gailestingumą, kurį nagrinėti yra šio užsiėmimo tikslas.
Autorės nuotrauka
Paskaita baigiama vaidinimu. Jau vėl vakaras, vakarienė pievelėje prie „Žalgirio“ arenos. Šįvakar mūsų laukia dvasiškai bene stipriausia Jaunimo Dienų dalis – Susitaikinimo pamaldos. Susitaikinimo pamaldose meldžiamasi, einama išpažinties, kartais parodomas trumpas koncertas, spektaklis. Jau prasidedant pamaldoms, ir aš, lyg ta mergina procesijos metu, nustembu – tiek daug mūsų susirinko į „Žalgirio“ areną. Ne veltui sakoma, kad Jaunimo Dienos griauna mitus apie jaunimą ir tikinčius žmones. Aplink mane sėdi apie 8 tūkstančius jaunų žmonių, kuriems svarbus tikėjimas, Dievas, kurių dauguma turi didelius tikslus ir gražius siekius. Jie šįvakar susirinko susitaikyti. Su Dievu, nors kartais manau, kad svarbiau – su savimi. Juk dažnai tai yra sunkiausia.
Matyt, labiausiai Susitaikinimo vakarų metu paveikia išpažintis. Ir šiose pamaldose daug įvairaus amžiaus kunigų susėdę laukia norinčio išpažinti nuodėmes jaunimo, yra pasirengę padėti, patarti, pakalbėti, supratingai išklausyti. Tą vakarą du kartus matau verkiančius man brangius žmones – abi mano draugės, ėjusios išpažinties, apsiverkia. Maža to, viena jų praverkia visą išpažinties laiką… Susitaikymas kartais nelengvas…
Po pamaldų su drauge nusprendžiame nueiti į „Žalgirio“ arenos patalpą, kur vyksta adoracija. Tuo tarpu „Žalgirio arena“ šėlsta, koncertuoja grupė „Trinity“. Tačiau mums norisi susitaikymo, nusiraminimo. Išeiname į lauką. Taip nuostabiai virš Nėries leidžiasi saulė. Dabar, kaip niekad anksčiau, pastebiu tą grožį.
Paskutinė šventės diena taip pat prasideda malda. Vėl susirinkimas „Žalgirio“ arenoje, šįkart rožinio ir mišių. Gauname gražius medinius rožančius, pagalvoju, kiek reikėjo pasistengti, kad aprūpintum jais 8 tūkstančius žmonių. Bet pasirodo, buvo verta, nes kunigas dar prieš maldos pradžią sako, kad rožinis yra „virvutė į dangų“, ir pasakoja, kad su šia „virvute“ nesiskiria jau daugybę metų. Tiesą sakant, nesiskiriu ir aš, tačiau taip, kaip tąkart „Žalgirio“ arenoje, rožinio dar nebuvau kalbėjusi. Visa „Žalgirio“ arena tarsi nuščiuvo, prietemoje, skambant Jaunimo dienų chorui, buvo atliekamos rožinio maldos.
Paskutinis akcentas Jaunimo Dienose – mišios, išlydėjimas. Iškart mintyse šias mišias pavadinu „pradžios pabaiga“, mat kiekvieną kartą Jaunimo Dienų metu yra akcentuojama, kad šios mišios yra išlydėjimas į kasdienį gyvenimą, kuriame turėtų išsipildyti Jaunimo Dienose gauta patirtis. Šios mišios, Jaunimo Dienos turėtų būti paskatinimas gyventi su Dievu kasdienybėje. Tai ypač linksmai mišių pabaigoje pabrėžia vienas kunigas, kuris mus pasveikina „su Jaunimo Dienų pradžia“ – suprask, tikrosios Jaunimo Dienos ir tikroji tikėjimo šventė yra kasdienybėje, tarp mums brangių žmonių, mūsų studijose, darbuose, apmąstymuose. Ten mes turime vienokiu ar kitokiu būdu nešti tikėjimo žinią.
O kokia žinia liko mano širdyje? Turbūt brangiausi tapo Luko Evangelijos žodžiai, kuriais rėmėsi šios Jaunimo Dienos. Evangelijoje kalbama, kad Jėzus vadina mus savo draugais ir palieka mums svarbiausią savo žinią – mylėti vienas kitą (Jn 9-12). Taip pat Jaunimo Dienoms skirtoje Evangelijoje sakoma: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta.“ O ko paprašyčiau sau, besibaigiant Jaunimo Dienoms? Turbūt pirmiausia ramybės. Ne įprastos, o tokios, kuri būdinga paukšteliui piešinyje – nors ir nėra paprasta ir lengva, nors aplinkybės ir sudėtingos, išlaikyti ramybę, pusiausvyrą. Ir dar sau linkėčiau, kad viskas vyktų Jo valioje, kad būtų taip, kaip turi būti… O tada jau galima vasaroti toliau. Juk dar tiek gražių saulėlydžių laukia, galbūt gražesnių net už tą, pamatytą Jaunimo Dienų vakarą virš Nėries upės…
Martina Ruginytė
Jaunimo dienų dalyviai Kaune, tikri katalikai- šio „šabašo“ metu buvo išniekinta mūsų senojo baltų tikėjimo šventykla Kauno santakoje, kur mes kiekvieną ketvirtadienį – Dievo Perkūno dieną – 18 val atliekame ugnies apeigas mūsų lietuvių Dievams ir Deivėms. Matyt didesnei Jėzaus garbei, jaunieji katalikai aptepliojo dažais didįjį akmenį, nulaužė pusiau iš šventos vietos atvežtą ir čia prigijusį ąžuoliuką, amenų ratą ir šventyklos aukurą gausiai aplaistė taukais (aliejumi).