Kaip jūs įsivaizduojat „senelių darželį“?

Pagaliau atėjus, atrodo, tikram pavasariui, prasidėjo kitos bėdos: ištirpus sniegui ir pradžiūvus gatvėms, siautėjantis vėjas šokdina dulkes, žeria jas į akis, o išsižiojusiems praeiviams – ir į burnas. Taigi, kol dulkių niekas nesurinks, nes dabar jas tik šluoja, vaikščiokite užsičiaupę, o jei tas išsižiojimas įgimtas, pasistenkite savo burnas kuo nors užsidengti. Maža ko jums ten gali pripūsti…

Pradžiūvus gatvėms į skverelį prie Laisvės ir Vlado Burbos gatvių sankryžos sugrįžo statybininkai. Gerokai pailsėję, jie energingai puolė taisyti to, ką buvo prisidirbę žiemos pradžioje. Matėme, kaip jie tada net su ugnimi bandė „pasodinti“ šaligatvio trinkeles ten, kur reikia. Trukdė tai sniegas, tai lietus, bet jie vis tiek atkakliai dirbo. Dabar ta jų darbo kokybė, jei čia toks žodis tinkamas, išvydo, kaip sakoma, dienos šviesą. Atšilus tas šaligatvis tapo tikriausiu statybininkų naujadaru – plaukiojančiomis trinkelėmis, kurias jie ir bando sutvirtinti. Kas už tuos nuostolius ir papildomą darbą mokės – vienas Dievas žino. O gal ir tam sunku nuspręsti. Aišku tik tiek, kad be nuostolių tikrai neapsieita.

Jei prakalbom apie statybininkus, tai galiu išsakyti vienos pagyvenusios mano pažįstamos pastabą ar pageidavimą, kad prie daugiabučių gyvenamųjų namų laiptinių būtų įrengti suoliukai: anksčiau tokie buvę vos ne prie kiekvienos laiptinės. Laikui bėgant vieni sulūžinėjo, kitiems kažkas padėjo sulūžti. Ir jų beveik niekur neliko.

Man šis moteriškės pageidavimas sukelia labai daug klausimų: visų pirma kas tuos suoliukus turės įrengti, saugoti? Kita vertus, prie mūsų laiptinės, nors ir nėra jokių suoliukų, vakarais stoviniuoja jaunimas: rūko, spjaudo saulėgrąžas, geria alų. Jei bus suoliukai, tai jie įsitaisys kiekvieną vakarą ir ilgam. Žmonėms, ypač vaikams, baugu eiti pro tą apgirtusį jaunimėlį. Be to, jaunimas yra jaunimas, o jei dar išgeria, tai ir triukšmauja. Kažkam – visiškai po langais. Kam smagi tokia artima kaimynystė su triukšmadariais?

Praėjusį kartą pasakojau, kaip vienai moteriškei atėjo sms žinutė, kad nėra susimokėjusi mokesčio už elektrą, sunaudotą sodo namelyje. Dabar išgirdau istoriją, kad ta pati elektros įmonė jau penkerius metus siuntinėja sąskaitas žmogui, kuris tiek pat laiko čia jau nebegyvena, o naujieji šeimininkai mokesčius moka sąžiningai, užtat jiems apmaudu gauti savo adresu kažkokius įspėjimo laiškus. Paprasčiausias nesusipratimas ar nenoras išsiaiškinti tikrosios padėties: kiek kartų žmonės skambino į tą įmonę, specialistai telefonu pažadėjo susitvarkyti, o po mėnesio, žiūrėk, ir vėl pašto dėžutėje svetimas laiškas…

O aš neseniai gavau tokį laiškelį, kad perskaitęs net žagtelėjau. Tame laiške klausiama, kada mūsų mieste bus „senelių darželis“: esą, jei negali kurią dieną būti namuose ir prižiūrėti seno ar neįgalaus žmogaus, kodėl jo nepristačius į kokią įstaigą, kuri tuo žmogumi pasirūpintų. Kartais gali prireikti tuo žmogumi pasirūpinti ir keletą dienų. Tai bent! Kaip kokį šunytį ar kačiuką pristatei į prieglaudą ir tegu gyvena. Ir kažin kas prisiimtų atsakomybę už tuos žmones? Maža kas su jais gali atsitikti. Kačiukui ir šuniukui taip pat gali daug kas nutikti, bet juk tai yra gyvūnai, ne žmonės. Negi ta man parašiusioji nebejaučia jokio skirtumo? Man, pavyzdžiui, ir sužaloto ar nuskriausto gyvūno gaila. Aną vakarą mačiau per televiziją reportažą apie apleistus, marinamus žirgus. Sunku patikėti, kad taip gali būti elgiamasi su gyvūnais. Ir dar kažkoks nukvakęs ūkininkas tikina esąs nekaltas: patį kur nors uždaryti ir pamarinti badu, ką tada jis kalbėtų?

Ketvirtadienio vakarą gatvėje prie parduotuvės prie manęs priėjo vaikinas ir paprašė užpildyti lapą, kuriame reikia surašyti ir savo asmens duomenis. Sakė, kad užpildžius tą anketą galima laimėti kokį nors prizą, kelionę ir pan. Už kiekvieną tą užpildytą lapelį vaikinukas gauna kažkokį atlygį. Nedaviau tam prašytojui uždirbti, nes nenoriu savo asmens duomenų dalyti bet kur ir bet kam.

Kartais tokie įkyrūs prašinėtojai pagadina nuotaiką ir atėjus į koncertą, spektaklį ar kokį kitą renginį. Jie net teigia, kad prizą bus galima laimėti renginio metu. Bet dažniausiai tai būna melas: renginys pasibaigia ir jokių prizų niekas nedalija. Užtat paskui pasipila skambučiai su kvietimais į įvairius pristatymus, vakarus… Nežinau, kaip jūs žiūrite į tokias akcijas, bet mane tai nervina. Kultūros darbuotojų vietoje tokių duomenų maldininkų neįsileisčiau nė už ką.

Beje, šiandien minima Tarptautinė kovos su triukšmu diena. Ar žinot, kad tylos valanda prasideda nuo18 valandos vakaro? „Kvailystė“, – pagalvosite. Visiškai taip manau ir aš. Gręžimas į sieną taip pat yra triukšmas. Tai kada aš turiu pasikabinti spintelę, jei iš darbo grįžtu tik šeštą vakaro? Pradėti gręžti šeštą ryto? Tada tylos laikas baigiasi. Vieni juokai.