Adomo Šoblinsko vaikai Violeta ir Valdemaras knygą apie tėvą pristatė Mažeikiuose ir Sedoje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Sedoje pristatyta Violetos Šoblinskaitės-Aleksos ir Valdemaro Šoblinsko knyga: „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“.
Nausodė – tėvo ir tėvo motinos tėviškė, vaikystės prisiminimai… Giminės lopšys, savas kraštas.
Seda – tėvo baigta vidurinė mokykla, pirmoji meilė, bažnyčia, kurioje per šv. Mišias jo patarnauta…
Mažeikiai ir Tirkšliai – savarankiškas gyvenimas, darbas, gimę vaikai, pradėta įgyvendinti svajonė siekti aukštesnio mokslo…
Grūstė – palaidoti artimieji: Adomo Šoblinsko seneliai, tėvai, broliai…
Kalbėsimės su abiem Adomo Šoblinsko vaikais.
– Kad Violeta jau seniai rašytoja, visiems lyg ir aišku. O kas Jus, Valdemarai, paskatino prisidėti savo tekstais, ar pačiam buvo įdomu dėlioti prisiminimus?
– Sumanymas tokiu būdu paminėti Tėvelio gimimo 85 metų jubiliejų kilo mano sesei Violetai. Būdama patyrusi rašymo dalykuose, ji apsiėmė parengti knygą apie Tėtę. Bet pradėjusi rinkti informaciją bei kalbinti Tėvelį pažinojusius žmones, suprato, jog jai vienai atlikti šią užduotį bus labai sudėtinga, nes viskam reikia laiko…
Matydamas, kad Violeta „stringa“, tapti knygos apie Tėtę bendraautoriumi pasisiūlė Gasparas Aleksa, Violetos vyras. Na, o man nieko kito ir nebeliko, kaip tik prisijungti prie šio sesės sumanymo, nes, mano galva, tai tinkamas Tėvelio atminimo pagerbimas.
Tie, kurie turėjo galimybę susipažinti su jau pasirodžiusia knyga, galėjo matyti, jog pagrindinė knygon sugulusių tekstų autorė vis viena yra Violeta, o aš pagal galimybes prisidėjau savo prisiminimais, didžiausią dėmesį skirdamas Vilniaus periodui.
Iš tikrųjų esu labai dėkingas sesei, pasikvietusiai mane į pagalbą. Lankydamas ir kalbindamas buvusius Tėčio kolegas, turėjau unikalią galimybę bendrauti su žmonėmis, kuriuos likimas suvedė su mūsų Tėveliu bendrame profesiniame ar interesų lauke.
Sužinojau daug naujų ir įdomių dalykų apie Tėtę, jo pasišventimą tarnauti žmonėms, autoritetą ir įtaką formuojant profesines bei žmogiškąsias kompetencijas. Tie, kurie gerai jį pažinojo ir turėjo privilegiją bei garbę būti bičiuliais, išsaugojo šviesų Tėvelio atminimą, noriai dalijosi savo atsiminimais ir pamąstymais, nuoširdžiai džiaugėsi knygos apie Tėtę sumanymu.
– Pasakykit apie save, apie savo santykį, ryšį su tėvu. Beje, kaip vadinote tėvą?
– Tuo metu, kai dauguma pradinukų svajojo tapti kosmonautais ar dar kokių nors garsių profesijų atstovais, aš norėjau būti… miškininku ir gyventi kur nors viduryje miškų. Iš kur man, miesto vaikui, tik kelias vasaras praleidusiam pas senelius kaime, kilo tokia svajonė, net šiandien nepajėgiu suprasti.
Vėliau, kada atradau pomėgį skaityti (argi ne Tėvelio įtaka?), stipriai susidomėjau Lietuvos proistore. Mano atrastas aistringas praeities tyrinėtojas, archeologijos pradininkas ir rašytojas Petras Tarasenka bei jo parašyta nuotykių knyga „Rambyno burtininkas“ – apie akmens amžiuje gyvenusius vaikus Algį ir Saulutę – pasiglemžė beveik visą laisvalaikį ir labai stipriai konkuravo su kita tuomete aistra – krepšiniu.
Tikiuosi, kad sesė dar atsimena tuos mūsų vaidmenų žaidimus, kuriuose įkūnydavome pagrindinius knygos herojus, susigalvodavome pačių įvairiausių pramogų. Nežinau, kiek ši veikla buvo įdomi ir aktuali sesei, bet aš ir šiandien tuos nuotykius išsaugojau atmintyje kaip vieną gražiausių mūsų vaikystės prisiminimų.
O kuomet prieš keliolika metų išaiškėjo, jog mūsų žaidimų vietose netoli Murlės upelio, prie pat namų, kuriuose aš ir dabar su savo šeima tebegyvenu, atrastas pirmojo tūkstantmečio piliakalnis, prisiminimai dar labiau įsiūbavo…
Augant noras būti Lietuvos archeologijos ir istorijos tyrinėtoju niekur nepradingo, tad 1978 metais sėkmingai įstojau į Vilniaus universitetą, pasirinkdamas nepaprastai įdomią specialybę. Po penkerių studijų metų, įgijęs istoriko, istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojo kvalifikaciją, savo ateitį planavau susieti su Lietuvos archeologijos tyrinėjimais. Tačiau viskas susiklostė trupučiuką ne taip. Susirasti norimą darbą jau ir anais laikais nebuvo taip paprasta. Kita vertus, dėl pasikeitusių šeimyninių aplinkybių (vedžiau Nomedą, tuo metu dar tik trečio kurso medicinos specialybės studentę), galimybės rinktis darbo vietą labai stipriai susiaurėjo.
Niekada nesvajojau būti pedagogu, tačiau likimas lėmė kitaip, ir aš jau 35 metus esu pedagogas. Pradėjęs dirbti paprastu istorijos mokytoju, padirbėjęs Vilniaus miesto Švietimo skyriaus inspektoriumi, skyriaus vedėjo pavaduotoju akademiniams reikalams, švietimo vadybininku, šiuo metu dėstau Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto studentams. Ir nors ilgai nenorėjau su tuo sutikti, vis dėlto teko susitaikyti, kad toks mano profesinis kelias taip pat buvo Tėvelio kreipiamas. (Tik pasikalbėjęs su Tėčio bendradarbiais ir draugais suvokiau, kokią įtaką jis darė aplinkiniams).
Kol buvau mažesnis, Tėtė mane vadindavo Valdučiu, Dučiu, Valdeliu, o aš jį – Tėtuku, Tėveliu. Vėliau mes abu užaugom: aš tapau Valdu arba Valdemaru, o jis – Tėte.
– Nustebau išgirdusi, kad puikiai kalbat žemaitiškai. Ar gyvenant Vilniuje tai lengvai sekasi, ar turite savo aplinkoje žmonių, su kuriais kalbat tarmiškai?
– Mūsų Tėtė, nors ir buvo lituanistas, lietuvių kalbos mylėtojas ir puoselėtojas, niekuomet neatsisakė savo žemaitiškų šaknų. Kadangi mūsų abu tėvai gryni žemaičiai (mama nuo Rietavo, Tėtė iš Nausodės), mūsų šeimoje tarpusavyje buvo kalbama tik žemaitiškai. Pirmoji tarmė, kurią mudu su Violeta išgirdome atėję į šį pasaulį, – žemaičių tarmė. Žinoma, laikui bėgant viskas pasikeitė. Nebeliko Nausodės vasarų pas senelius, nebeliko Tėtės, vilnietiška aplinka nuo ketverių metų ir vilnietė žmona…
Prieš šv. Mišias ir knygos pristatymą Sedoje svečiai ir sediškiai rinkosi prie Antano Murausko drožto koplytstulpio. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Atvirai šnekant, galimybių žemaitiškai „pasirokuoti“ šiandien yra nedaug. Turiu porą žemaičių draugų, bet jie lygiai taip pat, kaip ir aš, jau seni Vilniaus bei jo apylinkių gyventojai. Todėl knygos apie Tėtę „projektas“ ir jo metu įgyvendinti renginiai sudarė geras sąlygas atgaivinti jau primirštus kalbinius įgūdžius, pasimatyti su artimesniais ar net susipažinti su tolimesniais giminėmis.
Meilė Žemaitijos kraštui, atėjusi per kraujo ryšį, niekur neprapuolė. Ir nors labai džiaugiuosi būdamas vilnietis, visada pajuntu pasididžiavimą, pabrėždamas savo žemaitišką kilmę. Iki pilnos laimės man trūksta tik žemaitiško paso…
– Kaip supratau, Šoblinskų giminė gabi kalboms. Adomas mokėjo vokiškai, angliškai, rusiškai, latviškai, čekiškai, lenkiškai. Jūs taip pat kalbate keliomis kalbomis (neskaitant žemaičių)? Ką jaučiat savyje esant paveldėta iš tėvo?
– Giminė gal ir gabi. Tėtė tai tikrai buvo poliglotas, sesė – germanistė, na, o aš išskirtiniais gabumais pasigirti negaliu. Tiek, kiek tenka susidurti savo darbe su profesinio lauko terminais, susidoroju (ir angliškai, ir vokiškai), tačiau kalbėjimo įgūdžiai galėtų būti ir geresni.
Iš Tėtės gavau labai daug. Tai jo nuopelnas, kad esu toks žmogus, kokį mane pažįstate. Nenoriu girtis, bet esu panašus į savo Tėtę (ne tiek veido bruožais, kiek vertybėmis, elgsena, pomėgiais). Kaip ir Tėtė, labai mėgstu gamtą, sodininkavimą ir fotografavimą. Mėgstu bendrauti, moku klausytis, esu įsipareigojęs ir atsakingas žmogus.
– Knyga išleista į žmones. Nieko nepridėsi ir nepakeisi. Ar yra dalykų, kuriuos dar norėtųsi pasakyti? Dabar yra tam proga. Išgirsim…
– Praeities judinimas nėra toks paprastas dalykas. Jau daug metų Tėčio nebėra. Ir nors sakoma, kad laikas – geriausias gydytojas, vis tiek retsykiais stabteli, susimąstai: o juk viskas galėjo būti visai kitaip. Ypač šis pojūtis sustiprėja, kada pabendrauji su Tėčio amžininkais, garbiais, gerais žmonėmis, išsaugojusiais sveikatą ir šviesų protą.
Noriu padėkoti visiems, kuriuos kalbinau asmeniškai ar „reketavau“ (atsiminimų apie Tėtę prasme) rinkdamas medžiagą knygai. Kad šis projektas yra svarbus ne tik mums, vaikams, liudija ir tai, jog žmonės, kuriuos teko garbė pašnekinti, patys mums su Violeta dėkojo už šį sumanymą ir džiaugėsi šia mūsų iniciatyva.
Ir dar noriu atskirai padėkoti ir kartu viešai atsiprašyti Ingridos Laužikienės, mano bičiulio žmonos, Tėčio diplomantės. Taip jau atsitiko, kad maketuojant knygą „sugebėjome“ pamesti jos liudijimą apie mūsų Tėvelį. Tikrai gaila! Nes Ingridos kalbėta, nors paprastai, tačiau labai gražiai ir šiltai. Juolab Ingrida buvo viena paskutiniųjų, sutikusių Tėtę ir kalbinusi jį prieš pat ligą.
– To paties noriu paklausti ir Violetos: juk pranešimą perskaičius, kalbą pasakius visada kirba, kad galėjai dar tą ir tą pasakyti, o kaip yra knygą išleidus? Gal su laikraščio skaitytojais norėtumėt pasidalinti, ko į knygą neparašėt, nespėjot ar tiesiog pamiršot?
– Man labiausiai gaila, kad knygos sumanymas gimė per vėlai. Nebespėjome pašnekinti kai kurių Tėveliui labai svarbių žmonių. Ne visi laiškai, Tėtės rašyti mūsų Mamai, išgelbėti… Pradėjus mąstyti apie iliustracijas, mistišku būdu kažkur dingo bene svarbiausias fotografijų albumas, tad anaiptol ne visos nuotraukos, kokių norėta, į knygą sukeltos…
Apmaudu, tačiau kai kas iš Tėtės bičiulių ir atsisakė liudyti. Priežastys galėtų būti įvairios, tačiau viena jų, manau, susijusi su nenoru prisiminti ne visai gražius mūsų šeimos faktus. Kas su Tėte bendravo artimiau, žino, kaip nelengva jam buvo, kas jį skaudino, graužė, neramino.
Nesmagu ir dėl klaidų, kurių knygoje liko. Mus truputį „pavedė“ maketuotojas. Maketą teko skaityti paskubomis, o teksto nemažai – „forsuodamas“ visados kiek atbunki, dėmesys nusilpsta. Korektūrų kokybės tas negerina. Žinoma, galėjome atsisakyti minties knygą išleisti iki Tėtės 85-ojo gimtadienio, tačiau jau buvo sutarta su spaustuve, o ir kiti darbai ant kulnų lipo…
Kita vertus, tiek man, tiek Valdemarui tema buvo gana skausminga – reikėjo iš naujo išgyventi netekties skaudulius, reikėjo dar kartą įbristi į tą pačią upę, nors logika sakytų, jog tai neįmanoma. Tokie potyriai irgi skubina dėti tašką.
Kai paimi į rankas knygą, kuri jau YRA, visados tas pats jausmas: o gal reikėjo kitaip? Gal anaip? Bet jeigu leistum sau ilgas abejones pačiame rašymo procese, jokia knyga nepasiektų spaustuvės. Visados juk lieka kažkas, „kas dainon nesudėta“.
– Paskutinis klausimas abiem: ką šiandien pasakytų jūsų tėvas – apie knygą, apie Nausodę, Sedą, Mažeikius, Tirkšlius, Lietuvą…?
VALDEMARAS: Tėtė visada buvo didelis Lietuvos patriotas. Jis labai mylėjo ir gerbė gimtąją Žemaitiją. Neabejoju, kad didžiuotųsi Lietuvos valstybės ir savo vaikų pasiekimais, juk valstybė prasideda nuo mūsų pačių.
VIOLETA: Na, jeigu Tėtė būtų gyvas, tokios knygos tikrai nebūtų. Būtų daug kitokių, paties Tėvelio parašytų knygų. Juk jis išėjo, turėdamas daugybę neįgyvendintų sumanymų.
O jeigu jis mato mus ir globoja iš dangaus, kuo šventai tikiu, labiausiai gal džiaugtųsi, kad nepamiršome gimtosios Žemaitijos, kad (jeigu tik galime) atvažiuojame į garsiuosius Marijos Magdalenos atlaidus Grūstėje, susitinkame su gimine.
Jūratė MEDEIKYTĖ
