Klasės vienybė ir draugiškumas – ir po 50-ties metų

Į laiko kuprinę
sudėjom metus,
Patikrinom, taip neramu –
Ar viskas mokyklon
keliauja kartu –
mokykliniam suole
gyvenimo laivu
Po 50 metų
Atplaukėm drauge…
Žilvitis žaliuoja,
takelis tas pats,
sodinti medeliai
dar saugo vardus,
Abiturientų alėjoj
antroji laida –
Ji Tumui Vaižgantui
Ištikima –
Liepa Anelė
Ir Anskis greta –
mokyklinių metų –
ąžuoliuko valda.
Prigludom, mielieji,
Prie Jūsų liemens –
saugokit jaunystę,
metus ir svajones… /L. J./

Liepos 12 diena, 12 valanda…
Rugpjūtis… Dar vasara, o prie Gabijos gimnazijos neįprastas šurmulys… Čia rinkosi antroji šios mokyklos laida – po 50-ties metų.
Tuomet Gabijos gimnazija buvo naujai pastatyta antroji vidurinė mokykla.
Labai mylėjom savo klasę, gerbėm direktorių Praną Barvydą, turėjom išskirtinius savo mylimus mokytojus. Šviesios atminties lietuvių kalbos mokytoją Vaidilutę Barvydienę, mokytojus Juozą ir Daliutą Domarkus, Lidiją Svobutienę. Kaip ir visi mokiniai, prisibijojom savo griežtos auklėtojos, matematikos mokytojos Zitos Perminaitės-Dapšienės…

Tačiau mes buvome „nemirtinga“ klasė. Mūsų vyrukai – geriausi rajono mokyklų sportininkai, o ir kultūrinėje veikloje buvome nepralenkiami. Kaip išradingai švęsdavome naujametinius karnavalus!
Visko kartu patirta daug, bet svarbiausia – klasė buvo vieninga ir draugiška. Turėjom savo aktyvistų branduolį.
Esam vienintelė laida, kuri sąžiningai susitinka kas penkerius metus.
„Oficialioji dalis“ – visada prie mokyklos, visada tuo pačiu laiku… Daug įdomių būta susitikimų- Plinkšėse, Viekšniuose, „Aitvaro“ malūne, Tučiuose, Žalsvos kaime… Šiemet – „Arkoje“…

Daug ką prisiminėm, prisijuokėm, prilinkėjom… Kelią nuo klasės susidarymo – nuo „dramblio būdos“, kur buvome išskirstyti, nuo pirmųjų žingsnių, nuo pririštų prie suolo mergaičių kasų, nuo laiškelių rašymo, nuo šaunių „slaptų gimtadienių švenčių“ laisvame plote – keista, bet tėvai mums leisdavo ir pasitikėdavo, tik mokytojai nežinodavo… Bet auklėtoja vis tiek kažkaip vėliau sužinodavo…
Daug visokių prisiminimų. Aišku, neliko neapkalbėti mokytojai, didžiojo klasės išdykėlio Sauliaus ir mūsų pačių išdaigos.

Pasidalijome ir savo gyvenimų peripetijomis, kalbėjome apie vaikus ir anūkus, apie tai, kad mūsų vaikai jau subrendo ir darosi panašesni į savo tėvus… Kad mes jaunėjam, o vaikai sensta.
Tylos minute pagerbėme į amžinybę per anksti išėjusius savo klasės draugus – Nijolę Trinkūnaitę, Vytenį Meižį, Birutę Saparytę, Genutę Gulbinaitę. Tegul rami jiems būna žemelė. Jie mūsų širdyse išliks jaunesni ir gražūs.

Pagal susitikimų žurnalą, po 50 metų atvyko ir jubiliejiniame susitikime dalyvavo Vidmantas Butnorius, Virginijus Sidabras, Algimantas Dovidauskas, Antanas Bučys, Jovita Bušmaitė, Birutė Šauklytė, Liucija Strelčiūnaitė, Irutė Vaškytė, Rūta Keršytė. Aišku, dar prisidėjo ir antrosios pusės. Malonu buvo vėl matyti Renatą, Loretą, Vytautą, Alfonsą. Prie jų prisijungė ir Algirdas. Vasara – atostogų metas, tad ne visų sulaukėme, nes visi turi ir savų problemų. Gaila tik tų, kas pažadėjo, bet neatėjo…

Turime ir klasės simbolį – vienintelę šeiminę klasės porą – Irutę ir Algimantą Dovidauskus. Tegul jų meilė, užgimusi mokykliniame suole, neužgęsta ilgai ilgai.
Ką dar veikėme? Prie medelių uždainavome „Ilgiausių metų“ sau,
50-metį simboliškai aplaistėme šampanu, išklausėme mano visiems skirtus linkėjimus ir posmus prie mokyklos ir „Arkoje“. Ačiū Vidmantui už pasitikėjimą.

Už organizacinį darbą dėkojame mūsų branduoliui Vidmantui, Jovitai, Birutei, šiek tiek sau už reklamą ir, aišku, visiems, kurie tikrai buvome kartu, nes norėjome, nes mumyse dar gyva „mokyklinių metų dvasia“, nes mus dar traukia vienas prie kito, nes mes jaučiamės reikalingi vieni kitiems, nes mes – išskirtinė Mažeikių antros vidurinės mokyklos – antroji laida.

Kai tarėmės, kada vėl susitinkame, gražiai pajuokavome, kad tradiciškai po penkerių metų, bet nutarėm, kad reikia dažniau, nes dabar kiekvieni likusieji gyvenimo metai – didelė vertybė.
Tad kitas susitikimas – 2025 vasarą. Juokavom, kad, kai susirinksim po 60 metų, – tai su mokykline uniforma ir su aukštakulniais…
Buvo linksma, buvo gera, jauku – skanu… Sunku išsiskirti… Apsikabinimai, pasižadėjimai bendrauti, lankyti vieniems kitus… Ačiū Vidmantui ir Antanui, kad leido „Mano širdies paukšteliui“ nutūpti jų namuose.

„Užvėrėme duris –
jaunystė pasiliko,
mokykliniai prisiminimai
mūs dar lankys,
Tikiuos, kad vėl mes
susitiksim,
Truputį vyresni,
su neišblėsusiais
jausmais širdy…“ / L. J./

Liucija Strelčiūnaitė-Jagielienė