Vaida Kekyte-Jorgensen drauge su vyru Martinu ir vaikais į Lietuvą trumpam sugrįžta jau tik pasisvečiuoti. Autorės nuotr.
Žmogui visada reikia žmogaus. Tokia mintis kilo po pokalbio su iš Mažeikių kilusia ir šiuo metu Danijoje gyvenančia Vaida Kekyte-Jorgensen bei jos vyru Martinu.
Išvyko, nes taip reikėjo
Istorijų apie žmones, išvykusius savo laimės ieškoti svetur, būna įvairių. Vienos baigiasi laimingai. Kitų istorijų herojai surasta laime pasidžiaugti negali arba nenori.
Trumpam su šeima į Mažeikius sugrįžusi V. Kekytė-Jorgensen sutiko „Santarvei“ papasakoti apie tai, kaip ne tik jai, bet ir į Daniją atvežtiems jos vaikams sekėsi pritapti prie tos šalies gyventojų.
Medicinos sesers išsilavinimą turėjusi mažeikiškė gimtajame mieste nerado darbo pagal specialybę. O subyrėjus pirmajai santuokai, vienai pačiai, tik su mamos pagalba, jai reikėjo išlaikyti du mažus vaikus.
Tad „Santarvės“ pašnekovė, kaip ir daugelis lietuvių, išvyko skalsesnio duonos kąsnio ieškoti į užsienį.
Anuomet, 2001-aisiais, Danija nebuvo ta šalis, į kurią lietuviai būtų veržęsi dirbti. Daugelis tuomet traukė į Didžiąją Britaniją, Ispaniją. Vienas kitas – į Norvegiją.
Pradžia – nuo nulio
V. Kekytė-Jorgensen pasakojo: svečioje šalyje ji viską pradėjo nuo nulio.
Niekas nepripažino dar 1987 metais Lietuvoje įgyto medicinos sesers diplomo, todėl apie darbą pagal išsilavinimą Vaida iš pradžių galėjo tik pasvajoti. Didelė kliūtis buvo tai, kad moteris nemokėjo danų kalbos. Be to, nepažinojo vietinių žmonių, neturėjo draugų.
Tad iš pradžių, kaip ir visi gyvenimą nuo nulio pradedantys žmonės, moteris dirbo įvairius pagalbinius darbelius.
Netrukus mažeikiškė susipažino su būsimu vyru – danu Martinu. Panašiu metu ji ėmė lankyti ir danų kalbos mokyklą. Tik greit suprato, kad jokios pažangos nedaro. Su bendramoksliais daugiau kalbėdavosi rusiškai, su būsimu vyru – angliškai.
„Pamaniau – taip nieko nebus. Norint išmokti kalbą, pažinti kultūrą, reikia būti tarp vietinių žmonių. Todėl įstojau į slaugytojų mokyklą. Joje mokęsi žmonės stebėjosi, kodėl mokausi, jei mano Lietuvoje įgytas išsilavinimas geresnis, nei tas, kurio siekiau įgyti toje mokykloje“, – prisiminė pašnekovė.
Kalba – visko pagrindas
Danų kalba, priklausanti šiaurinei germanų kalbų šakai, tarp giminingų kalbų yra viena sunkiausių. Vis tik mažeikiškė labai stengėsi mokytis. Daug skaitydavo, žodžius, kurių nesuprasdavo, atidžiai versdavo į lietuvių kalbą ir tada skaitydavo dar kartą. Taip pat stebėjo vietinės televizijos programas, stengėsi bendrauti su vietos gyventojais. Po pusmečio Vaida jau galėjo susikalbėti daniškai, pamažu ėmė suprasti, apie ką šnekasi žmonės.
„Reikia labai stiprios psichikos ir gero humoro jausmo. Jeigu viską imsi giliai į širdį, tau bus labai sunku išgyventi“, – taip pratinimosi prie naujos šalies bei kalbos mokymosi etapą apibūdino Vaida.
Pramokusi kalbos, pabaigusi slaugytojų mokyklą, netrukus ji gavo pirmąjį darbą – pagal specialybę.
Baigė kitus mokslus
Vis tik ilgainiui būti slauge jai nebesinorėjo. Mažeikiškė vėl sumanė mokytis. Šį kartą – medicinos mokykloje. Pusketvirtų metų trukę mokslai buvo lengvesni, nes nebeliko kalbos barjero. Ir įdomesni dėl praktinės dalies.
Mokslus pašnekovė baigė aukščiausiais įvertinimais. Vis tik noras dirbti ligoninėje išblėso, pamačius, kad Danijoje, kaip ir Lietuvoje, ligoninės priverstos gyventi biudžeto taupymo režimu, ir patyrus, jog darbuotojai pacientams neturi pakankamai laiko.
„Mėgstu darbą padaryti iki galo ir taip, kad paskui negraužtų sąžinė. Pabaigus mokslus, man pasiūlė dirbti socialinėje tarnyboje, panašioje į tokią, kuri veikia Mažeikių rajone. Taigi, jau aštuonerius metus dirbu toje organizacijoje slaugytoja“, – pasakojo V. Kekytė-Jorgensen.
Bendruomenė būrėsi savaime
Pašnekovė skaičiavo: netrukus bus jau 16 metų, kai ji savo šeimos gyvenimą kuria Danijoje.
Didžiausias buvusios mažeikiškės turtas – sūnūs, dukra ir vyras. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Netrukus po to, kai šioje šalyje įsitvirtino pati, atsivežė ir dvylikametę dukrą, ir ketverių sūnų. Po kelerių metų su vyru Martinu susilaukė dar vieno sūnaus.
„Labiausiai mane, atvažiavusią į Daniją, palaikė būsimasis vyras. Tuomet, kai atvykau ir pradėjau integruotis į visuomenę, nežinojau apie Vailės mieste veikiančią didelę lietuvių bendruomenę. Paprasčiausiai aplink mane pamažu būrėsi draugų, kolegų bendruomenė. O to pabendravimo, kalbėjimosi visada reikėjo“, – prisiminė pašnekovė.
Nuomonė apie žmones – gera
Nejučia kalba su V. Kekyte-Jorgensen bei jos vyru Martinu pakrypo apie tai, kokius Mažeikius ir mažeikiškius bei Lietuvą jie mato kaskart čia atvykę.
„Danijoje viskas paprasčiau. Čia, Lietuvoje, viskas pernelyg sureikšminama, išpučiama. Žmonės užsibrėžia ne itin realistiškus planus, paskui stresuoja, konkuruoja vieni su kitais, jų siekdami“, – pastebėjo pašnekovė.
Lietuviškai šiek tiek suprantantis M. Jorgensenas pastebėjo: nemaža mūsų visuomenės dalis – pikti ir liūdni žmonės. Tokios nuotaikos, pasak jo, natūralios, kai negali būti ramus dėl savo ateities.
Nors šiaip nedidelį šeimos verslą turintis danas lietuvius vertina gerai. Iš pažįstamų jis girdėjo apie puikiai savo darbą išmanančius, kokybiškai jį atliekančius mūsų tėvynainius.
„Man patinka atvažiuoti į Lietuvą. Žmonės čia dėmesingi, svetingi“, – sakė pašnekovas.
Pasigenda bendravimo
Į gimtuosius Mažeikius dabar jau tik retkarčiais sugrįžtanti Vaida įsitikinusi: šiuolaikiniai žmonės, kad ir kur gyventų, dabar turi daugiau galimybių vieni su kitais bendrauti. Bet tų galimybių dažnas neišnaudoja, bijodamas, kad kažkas apkalbės, nesupras, nepritars vienai ar kitai minčiai, kažkuo nusistebės…
„Pasiilgstu tų laikų, kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei kompiuterių. Sugalvodavau aplankyti kokią draugę ir nueidavau. Dabar, norint susitikti, reikia suderinti laiką… Ar tikrai visada reikia tokio laiko sustygavimo?“ – svarstė pašnekovė.
Neplanuotus užbėgimus ir nesurepetuotus pokalbius Vaida pavadino savotiška psichoterapija: „Atėjai, išsikalbėjai, pasitarei, išklausei draugą – ir, žiūrėk, jau ramiau „ant širdies“.
Loreta BUTKUTĖ
