Daugybė tėvynainių šiandien dirba užsienyje ir tai nieko nestebina – jau pripratome, kad Europa atvira ir migruojanti. Nebestebina, kad ir studijas šiandienos jaunimas renkasi užsienyje. Štai klaipėdietė Akvilė Galkauskaitė ne tik pati susižavėjo svečia šalimi Italija, bet ja sudomino ir draugę – skuodiškę Moniką Andriekutę. Dabar abi toje šalyje studijuoja, turi ten daug bendrų interesų ir vis atranda naujų kūrybinių erdvių.
Kaip sako Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją baigusi skuodiškė Monika Andriekutė, jei ne draugė, į nepažįstamą šalį tikrai nebūtų išvykusi. Tačiau Akvilei ten pralaužus ledus – dar studijuojant Dantės Aligerio universitete italų lingvistiką ir kultūrą, draugė nuvyko praleisti atostogų. Patiko ir šalis, ir kalba. Juoba kad Monikos muzikiniame kelyje, pradedant Skuodo meno mokykla smuiko, o vėliau alto muzikinio rašto kalboje mirgėte mirgėjo itališkos sąvokos, terminai.
Po studijų Klaipėdoje Monika irgi ėmė mokytis tame pačiame universitete Reggio Calabria mieste, esančiame pačiuose Italijos pietuose – pasirinko italų kalbą. Tačiau užvis labiau magėjo groti, nes taip gali būti užleisti ilgi muzikavimo metai ir tai, kas pasiekta.
Čia vėl gi gelbėjo draugės patirtis ir pažintys – supažindino su kontrabosistu, grojančiu orkestre. Pasikalbėjusi su juo, gavo orkestro pirmojo smuiko koordinates. Pas šį jau skubėjo ne tik pasikalbėti, bet ir parodyti, kaip groja altu. Kaip sako Monika, būtų sutikusi groti bet kokiame ansambliuke ar padirbėti muzikos mokytoja, kad tik būtų drauge su muzika. Gal pradedančiosios italų kalba ir nebuvo visiškai sklandi, tačiau pačia muzika muzikanto ilgai įtikinėti nereikėjo. Suprato, kad Reggia Calabria orkestrui, kaip tik statančiam Dž. Verdžio „Kaukių balių“, labai trūksta altistų ir jos atėjimas – pačiu laiku. Buvo pakviesta pabandyti.
Pasiūlymas ir viliojo, ir baugino, nes Lietuvos orkestruose buvo grojusi, tačiau tikroje operoje – ne. Lietuvaitei buvo tikras egzaminas ir to pastatymo repeticijos, kurios trukdavo net po penkias valandas. Grojo ji labai įsitempusi, merginai vis atrodę, kad ją ir jos grojimą orkestrantai permato kiaurai.
Tačiau po keleto repeticijų reikalai pasitaisę – buvę kiek lengviau. Tiesa, po šio pabandymo dar teko groti operoje Maltoje. Ir visa tai vyko per keletą paskutiniųjų praėjusių metų mėnesių.
Muzikinį taką minančiai svečioje šalyje alto muzikantei Monikai Andriekutei pasitikėjimo savo jėgomis teikė 2003 metais sėkmingas tarptautinis konkursas taipogi Italijoje, tačiau groti su užsieniečiais ir aukšto lygio jų šalies orkestre buvo lyg mažos šalies muzikantės avantiūra. Bet yra sakoma, jog daugiau padaro ne tas, kuris gali, bet tas, kuris nori. O Monika ir labai norėjo, ir jos muzikiniai pagrindai, įgyti čia, Lietuvoje, puikūs.
Dabar žino, kad grįžusią po Kalėdų atostogų į Reggia Calabria, ją vėl pakvies griežti, nes čia ruošiamasi statyti vieną iš Piotro Čaikovskio operų. Joje irgi reikės daug muzikantų. Tiesa, tai ne kokia ilgalaikė muzikantės Monikos sutartis ir lietuvaitės gebėjimams ji pasirašoma tik vienam spektakliui, bet mergina labai džiaugiasi turėdama tokią galimybę. Atkakli žemaitė iš Skuodo gerai žino, ko gyvenime siekia.
Tiesa, jos draugės Akvilės Galkauskaitės penketas gyvenimo metų irgi prabėgo Skuode, kur buvo apsistojusi jos šeima. Gal šioje istorijoje tai ir yra vienas iš lemties ženklų, nes čia užsimezgusi mergaičių draugystė stiprėjo, nenutrūko ji ir Klaipėdoje, ir vėliau Akvilei išvykus studijuoti. Dabar jau kitame Italijos universitete menotyrą studijuojanti A. Galkauskaitė atranda save moderniame teatre bei džiazo muzikoje. Į džiazuojančių muzikantų ratą ją įtraukęs vienas iš Milano atvykęs dėstytojas. Sėkmingai pabandę kurti džiazo kūrinius ten, o prieš porą metų Akvilė jau turėjusi ir galimybę apsilankyti Tėvynėje – su naujaisiais savo draugais koncertuoti 11 Klaipėdos pilies džiazo festivalyje.
Grupė iš Italijos „Mahanada“ ir klaipėdietė jų solistė Akvilė tada jungė ne tik itališkus, indiškus, tibetietiškus, bet ir nepakartojamus lietuviškos lopšinės motyvus. Galima pridurti, jog lietuvaitės džiazuoti vyko ir į Siciliją. Pirmąkart atitrūkusi nuo klasikinio grojimo, Monika sako patyrusi neapsakomai įdomų jausmą, kai muzikavimas teikia ypatingą pasitenkinimą.
Pasirinkusios menų ir muzikos šalį – temperamentingąją Italiją – dvi jaunos menininkės tvirtina esančios tikrai laimingos, nes ten atrandančios save ir puikias galimybes saviraiškai.
To nereikia jų nė klausti, nes viską išduoda švytinčios akys.
Laima SENDRAUSKIENĖ
Autorės nuotraukoje: Gerų bičiulių – Akvilės ir Monikos draugijoje – ir mielas pudelis Defas, tarsi metų simbolis.
Lietuvaitės Italijoje jaučiasi laimingos
