Prieš 30-40 metų Klaipėdos rajone, Kisinių kaime gyvenančio Helmuto Lotužio artimieji ruošėsi važiuoti į Vakarus. Močiutės prašomi nepakėlė sparnų iš gimtinės, kurioje, anot Helmuto, suskaičiuojamos mažiausiai septynios šios giminės lietuvininkų kartos. Nors dabar ir Helmuto tėvas Antanas, ir Helmuto žmona Aldona jau įnešė aukštaitiško ir dzūkiško kraujo.
BUVĘ KAIMYNAI – LAUKIAMI SVEČIAI
– Mūsų šeimos praeitis įtvirtinta šūsnyje gotiškų knygų, – sako Helmutas. – Giminės dvasią nuolat palaiko ir atvykstantys iš Vakarų šalių buvę Kisinių, Lyverių, Dovilų ir kitų kaimų gyventojai. Kur buvę, kur nebuvę, vis aplanko mūsų šeimą. Ir aš, ir žmona Aldona jau įpratome prie tokių malonių svečių.
Pasak Helmuto, buvę kaimynai atvyksta aplankyti savo artimųjų kapų ir labai džiaugiasi, kad šie sutvarkyti. Puodžiai, Karaliai, Šnederiai, Dotai ir daug kitų pažįstamų į Kisinius atvažiuoja kaip pas gerus draugus. Neretas svečias ir Fridricho Kelkio, pirmojo Mažosios Lietuvos laikraščio lietuvių kalba redaktoriaus, jau ketvirtos kartos giminaitis Richardas Berčius. F. Kelkio kapas visada kruopščiai prižiūrimas. Helmutas Lotužis, baigęs Priekulės vidurinę mokyklą, buvo įstojęs ir dvejus metus studijavo žurnalistiką.
Tačiau paskui gyvenimas pasuko kitu keliu. Pradėjo dirbti Klaipėdoje, ten sutiko dzūkaitę Aldoną ir iki šiol, išauginę dukterį Vilmą, studijuojančią socialinius mokslus, ir sūnų Vilių, laimingai gyvena.
– Kartu į darbą, kartu iš darbo jau daug metų, – sako Helmutas, ilgametis AB „Klaipėdos duona“ darbuotojas. – Ar bereikia didesnės santarvės? Ir sūnus kartu darbuojasi.
PUSĖ TROBOS – ATMINIMUI
Nedaug laisvo laiko lieka, tačiau Lotužiai jau paskyrė vieną savo trobos galą įvairioms relikvijoms rinkti. Čia kaupiami seni baldai, darbo įrankiai, bet svarbiausia – knygos. Helmutas, baigęs lietuvių vidurinę mokyklą, laisvai skaito gotišką šriftą. Knygos solidžios, jau trečią amžių dažna skaičiuoja. Beveik kiekviena įrišta į odinius viršelius su dailiais užsegimais.
– Muziejaus neįkursiu, bet svečiams malonumą suteiksiu, – sako Helmutas.
Lietuvininkų senovę kolekcionuoti jį skatina ir brolis Alfredas, Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčios kunigas. Bažnyčia įkurta 1841 m. Brolis yra ir vienas iš artimųjų, kuris padeda prižiūrėti Kisinių, Stučių, Lyverių ir dar gal dešimtį lietuvininkų kapinaičių. Gerų jausmų šio krašto seniesiems gyventojams kupina ir Aldona Lotužienė.
– Tvarkau savo giminaičių kapą ir matau šalia primirštą laidojimo vietą. Negaliu praeiti pro šalį jos nesutvarkiusi, – sako moteris. – Tai šventa paskutinė žmogaus palaikų buveinė, kurios nevalia užmiršti gyviesiems.
SENIŪNIJOJE GERBIAMI ŽMONĖS
– Lotužiai – dvasiškai turtingi žmonės, – sako Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė. – Gaila, kad jie šiek tiek toliau gyvena nuo Dovilų ir dėl pamaininio darbo ne visada gali dalyvauti bendruomenės veikloje. Tačiau žinau, kad bet kada galiu pasitelkti šią šeimą, kad ji yra viena iš seniūnijos dvasinio elito atstovių.
„Žmogus turi palikti savo gyvenimo vietoje dalelę savęs“, – įsitikinęs Helmutas.
Lotužių sodyboje – du kuklūs tvenkinėliai, dekoratyvinių krūmelių, gėlynų žiemos buveinės, o virtuvėje ant lango – mirtos vazonėlis. Tai, anot Helmuto, nacionalinis lietuvininkų augalas, kuriuo puošiasi nuotaka. Mirta per šventes būna pagarbioje vietoje, jos šakelių dedama į mirusiojo karstą.
Antanas SAKALAUSKAS
