Žemyna Sujetaitė sako, jog sugrįžti į gimtuosius Mažeikius visada smagu. Autorės nuotrauka
Su iš Mažeikių kilusia Žemyna Sujetaite pokalbiui susėdame ant vieno iš Burbos skvere esančių suoliukų.
Trumpam į gimtąjį miestą sugrįžusi mergina sutiko įsivelti į savotišką avantiūrą, nuotykį – pasikalbėti su laikraščio korespondente apie savo gyvenimą Didžiojoje Britanijoje, Kipre, Olandijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) ir pasidalyti tomis patirtimis bei įspūdžiais su skaitytojais.
Daug pasaulio mačiusi mergina džiaugiasi ir Lietuvoje bei Mažeikiuose pastebimomis teigiamomis permainomis.
Žinojo, ko nori siekti
Dvidešimt septynerių metų Ž. Sujetaitė baigė Mažeikių Gabijos gimnaziją.
Vaidino režisierės Daivos Gedvilienės vadovaujamoje teatro trupėje „VISAVI“ ir 2009 metais Tauragėje vykusioje Lietuvos mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“ tapo viena iš nominacijos „Ryškiausia sezono aktorė“ laureačių. Ši nominacija mažeikiškei skirta už žuvėdros vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ pagal Ričardo Bacho kūrybą.
Vis tik dar prieš baigdama gimnaziją mergina žinojo, kad norėtų tapti policijos pareigūne, o tiksliau, tyrėja. Bet kartu jau buvo ir tvirtai apsisprendusi, kad Lietuvoje nestudijuos.
Tad nė nesulaukusi brandos atestatų įteikimo, bet gavusi patvirtinimą, kad yra priimta į policijos akademiją Didžiojoje Britanijoje, išvyko į šią šalį.
Turėjo savų argumentų
Paklausta, iš kur radosi toks tvirtas žinojimas, ką norėtų studijuoti, pašnekovė išsakė ne vieną argumentą.
„Tiesiog supratau, kad manęs netenkina Lietuvos teisėsaugos sistema. Kad nebėra tokios pagarbos pareigūnams, kokia ji kažkada buvo. Be to, žavėjausi nekorupcine Didžiosios Britanijos teisėsaugos sistema, kurioje dirbantys pareigūnai net neturi ginklų.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nusprendžiau važiuoti ten, kur tautai padedantys žmonės yra gerbiami“, – mintimis pasidalijo pašnekovė.
Į kelionę, į naujo gyvenimo pradžią ją palydėjo, apsiprasti naujoje šalyje padėjo brolis, kuriam kelionės į užsienį jau nebuvo naujiena.
Per vasarą toje šalyje padirbėjusi jauna mažeikiškė patobulino savo anglų kalbos įgūdžius. Rudenį pradėjo mokytis akademijoje.
Kelias pasuko į Kiprą
Vis dėlto ilgam „nusėsti“ Anglijoje mažeikiškei nebuvo lemta. Po dvejų gyvenimo toje šalyje metų ji išvyko atostogų į Kiprą.
„Įsimylėjau Kiprą. Na, gal teisingiau būtų sakyti – Kipre kai ką įsimylėjau“, – šyptelėjo pašnekovė.
Pasak jos, po šių atostogų saulėtoje saloje ėmė nepatikti Didžiosios Britanijos oras – darganos, lietūs, o ir nušvitusi saulė atrodydavo nebe tokia šviesi.
Todėl ji nusprendė mesti kriminalistikos studijas ir pakreipti gyvenimą kita linkme – persikelti gyventi į Kiprą.
Ir nors policijos akademijos diplomo mergina negavo, studijų metu sako įgijusi daug žinių bei naudingų įgūdžių, praverčiančių gyvenime.
Atsirado sąsajų su aviacija
Kipre I. Sujetaitė gyveno ir dirbo irgi beveik dvejus metus. Šioje šalyje merginai teko dirbti su itin aukštas pareigas užimančiais žmonėmis. Ji padėdavo organizuoti jų atvykimą į Kiprą. Be to, kūrė ir įgyvendino „Tarptautinės studentų kortelės“ projektą.
Vėliau pradėjo žengti pirmuosius savo žingsnius aviacijoje.
„Įmonė, kurioje dirbau Kipre, bendradarbiavo su Jungtinių Arabų Emyratų įmone. Ir man buvo užsiminta: atvažiuok į Emyratus. Atsisakiau. Mano draugas – futbolininkas. Jis gavo pasiūlymą žaisti Olandijoje. Gavome darbus, tad nusprendėme išvažiuoti į šią šalį ir joje likome pusantrų metų“, – pasakojo pašnekovė.
Po Olandijos I. Sujetaitės gyvenimo kelias ją vis tik nuvedė į JAE. Ji pradėjo studijuoti aviacijos koledže, o baigusi mokslus, tapo stiuardese. Mergina JAE oro linijų bendrovės verslo klasės stiuardese dirba jau 5 metus.
Kita svajonių darbo pusė
Pasak I. Sujetaitės, stiuardesių ir stiuardų darbas nėra toks lengvas, koks galbūt atrodo stebint iš šono. Nuolatinės kelionės aplink pasaulį, gyvenimas geriausiuose pasaulio viešbučiuose, arbatpinigiai, geras atlyginimas, socialinės garantijos – tai mato ir įsivaizduoja žmonės.
Ir tik retas susimąsto apie tai, kad skrydžių palydovai gesina gaisrus, priima gimdymus, gelbėja infarkto ištiktus ar kitaip sunegalavusius keleivius. Be to, areštuoja alkoholio padauginusius ir po lėktuvą besišlaistančius ar prie kitų keleivių priekabiaujančius asmenis.
Turas arkliu po Safari Zimbabvėje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Į vieną pusę kartais tenka skristi po septyniolika valandų ir per tą laiką nusnūsti vos tris valandas, o visą kitą laiką stovėti ant kojų. Ir visada reikia šypsotis, būti pasitempusiems, padėti keleiviams bemaž visais gyvenimo klausimais“, – veiklos užkulisius apibūdino mergina.
Tenka pasikrauti teigiamų minčių
I. Sujetaitė sako, jog būna įvairių dienų. Būna ir taip, kad atrodo, jog nė nesinori eiti į darbą ir 4 valandą ryto sutikti keleivius. Todėl ji kone kas rytą žiūri motyvacinius video filmukus, kuriuose pasakojama, kaip laimingai gyventi, į ką kreipti dėmesį, o ko negirdėti. Jie padeda pasikrauti teigiamų minčių.
„Nepaisant to, kad mano organizmas prie laiko zonų bei metų laikų pasikeitimų, prie nesubalansuoto mitybos režimo jau yra prisitaikęs, vis tiek manau, kad tai turi poveikį“, – įsitikinusi Ž. Sujetaitė.
Būna, kad niekada rimtomis ligomis nesirgusi mergina staiga suserga taip, kad temperatūra lyg iš niekur šokteli iki 40 laipsnių.
Vis tik didžiulis privalumas toks, kad JAE oro linijų darbuotojams, priešingai nei dirbantiems Lietuvoje žmonėms, nereikia spręsti dilemos – eiti ar neiti į darbą sergant. Sergant eiti į darbą šių oro linijų darbuotojams nevalia.
Svetimšale nesijautė
Nemažą savo gyvenimo dalį užsienyje praleidusi pašnekovė vienareikšmiškai sakė, jog pagrindinis žmogaus pritapimo vienoje ar kitoje šalyje raktas – kalba.
„Man nėra buvę tokių nemalonių ar skaudžių situacijų, kad būčiau pasijutusi emigrante, svetimšale, atvykėle. Kad ir kur gyvenčiau, stengiuosi išmokti tos šalies kalbą tam, kad nereikėtų skųstis, jog nesuprantu vietinių žmonių. Manau, kad ne kas kitas, o kalba žmogui atveria visas duris“, – įsitikinusi Ž. Sujetaitė.
Visų durų raktas – kalba
Be gimtosios lietuvių kalbos, pašnekovė dar moka anglų, rusų, lenkų, olandų, graikų, ispanų kalbas. Jomis susikalba, skaito, rašo ir turi tą mokėjimą patvirtinančius sertifikatus.
Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ant Jabel Jeis kalno. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kalbų mokėjimas jai praverčia nuolat. Kol gyveno Olandijoje, be pagrindinio darbo logistikos įmonėje, užsidirbdavo papildomai vertėjaudama ir taip padėdama į vienokią ar kitokią bėdą patekusiems, reikalus dėl mokesčių, draudimo norėdavusiems susitvarkyti, tačiau reikiamų kalbų nemokėdavusiems žmonėms.
Tačiau yra dar kelios kalbos, kuriomis geba susikalbėti, tačiau kokioje nors rimtoje situacijoje žmogui pagelbėti nelabai galėtų.
Mato pagerėjimų
Kalbinama apie tai, kokią šiandien mato Lietuvą ir jos žmones, mergina sakė, jog pasigenda žmonių šypsenų, gerumo ir dėmesingumo vieni kitiems. Vis tik Ž. Sujetaitė mato ir teigiamų dalykų.
Lietuvos gyventojai atsinaujina, vis dažniau naudojasi informacinėmis technologijomis.
Kad ir „Facebooku“, apie kurio privalumus ir trūkumus galima daug diskutuoti. Vis tik vienas jo pliusų yra toks, kad žmonės, naudodamiesi šiuo socialiniu tinklalapiu, gali matyti, kaip gyvena, kur pabuvojo, ką nuveikė jų pažįstami. Tad susitikus gatvėje yra daugiau temų apie ką pasikalbėti.
„Mano akimis į gera keičiasi ir pats Mažeikių rajonas. Yra vis daugiau jaukių vietų, kur praleisti laisvalaikį – laipiojimo parkas Balsiuose, vandenlentės Juodpelkio parko tvenkinyje, dviračių takai“, – galimybes aktyviai praleisti laiką įvardijo Ž. Sujetaitė.
Kaip privalumus ji vardijo ir Mažeikių rajone esantį Plinkšių ežerą, upes, kuriomis galima paplaukioti baidarėmis.
Grįžti neplanuoja
Paklausta apie tai, kokią planuoja savo ateitį, Ž. Sujetaitė sakė per daug apie tai nenorinti kalbėti. Ji tiki: kai žmogus planuoja, Dievas juokiasi.
Vis tik norėtų grįžti gyventi į Europą ir kaip savo ateities šalį šiuo metu mato Monte Karlą.
Mažeikiškės planuose gyvenimo Lietuvoje nėra.
Ž. Sujetaitė prisiminė, kad, pirmą kartą atvykusi į Didžiąją Britaniją ir nuėjusi į parduotuvę, suglumo, kai kasininkė, pasipuošusi plačia šypsena, jos ėmė klausinėti, kaip sekasi, ar gera buvo diena.
Naujasis mažeikiškės pasaulis kitoks. Toks, kuriame žmonės daugiau šypsosi ir atsiprašo net tada, jei tu jiems užmynei ant kojos. Tame pasaulyje susimaišę daugybė rasių, tautybių, tikėjimų, tačiau kur kas daugiau kantrybės, nuoširdumo, gerumo, pagarbos vieni kitiems nei Lietuvoje.
Ir nors į Mažeikius trumpam sugrįžti gera, ilgainiui ima traukti platesnis pasaulis.
