Lietuva – Vokietija – Olandija – Belgija – Prancūzija – Andora – Ispanija – Marokas – Vakarų Sachara – Portugalija – Prancūzija – Vokietija – Lietuva.
Tokiu maršrutu per penkias savaites motociklais nuvažiavę 12 tūkstančių kilometrų mažeikiškiai – Žemaitijos baikerių klubo „Samogitian MC“ prezidentas Žydrūnas Ruškys-Guolis ir jo bendražygis Tadas Širvinskas – grįžo namo.
Kelionėje dviračių metalinių žirgų mėgėjai sugaišo 37 dienas ir 36 naktis, iš jų 30 naktų praleido po atviru dangumi.
ORAI
Iš Lietuvos – Klaipėdos keltu Kylio link Guolis ir Tadas pajudėjo, kai temperatūra buvo šiek tiek žemesnė nei penki laipsniai: ir kuo toliau, tuo orai darėsi šiltesni.
Pasak Guolio, jiems labai „nuskilo“: važiuojant kas tūkstantį kilometrų keitėsi temperatūra: iki kelto per Gibraltaro sąsiaurį nuvažiavo apie 3,6 tūkstančio kilometrų, tad kas tūkstantis kilometrų orai keitėsi taip, kaip pavasario mėnesiai.
„Vokietijoje – kovas, Prancūzijoje – balandis, Ispanijoje, pagal mūsų atitikmenis, jau gegužė: čiulba paukščiai, daug žalumos. Maroke – šilta, sausa, kur yra žalumų oazės, žydi sodai. Nutaikėme, kad būtų sausa, nesupratome, ar liūtys jau buvo, ar dar tik bus. Bet vietos, kur būta upių, matėsi“, – pasakojo Guolis.
Aukščiausia temperatūra mažeikiškių laukė Vakarų Sacharoje: ten tada buvo žiema, temperatūra siekė iki 30 laipsnių šilumos – kaip pas mus vasarą.
Tado žodžiais, įdomiausios buvo kasdienės orų permainos: čia maudaisi, deginiesi, o rytą – sniegas ir šaltis.
„Keistas tas temperatūrų svyravimas: dieną iki dvidešimt penkių ir daugiau šilumos, o naktį visada minusas. Šalčiausia rytą, saulei tekant, bet truputį pavažiuoji ir po valandos pradedi nusirenginėti, nes darosi karšta“, – kelionės įspūdžiais dalijosi Tadas.
Baikeriams teko sutikti ir smėlio audrų – jos panašios į rūką, tik vietoj vandens lašelių – pilkšvai rusvas smėlis, labai prastas matomumas.
Laukinių gyvūnų – roplių, gyvačių – keliautojai beveik nematė: vietos gyventojai sakė, kad jų yra, bet dabar žiema, tad niekas nejuda.
SIENOS IR POSTAI
Europoje mažeikiškiai pasienio ruožus pervažiavo kaip įprasta – be jokių sunkumų. Persikėlus į Afriką iš pradžių buvo neaišku, ar čia jau Marokas, ar dar ne. Ir tik pervažiavus nemažą gyvenvietę, keliautojus pasitiko pasieniečiai.
Pasienyje daug biurokratijos, apstoja įvairiausi tarpininkai. Motociklininkai nesuprato, ar tie žmonės išvis ten dirba.
„Reikėjo pildyti daug visokių dokumentų, deklaracijų, atsakinėti į daugybę klausimų, bet svarbiausias – kuo dirbi. Nemokėdami kalbos, kuo tik mes nedirbome: ir statybininkais, ir taksistais“, – juokėsi vyrai.
Asmens dokumentų pareigūnai nelabai žiūri, net šalmų nereikia nusiimti, jiems tik svarbu, ar yra kas įdėta į pasą: matyt, yra daug važiuojančių su kažkokiais įtartinais ketinimais, tad davus kelis eurus, kliūtys pasitraukia.
Iš pradžių mažeikiškiai dokumentus stropiai pildė, paskui jau perprato sistemą ir įsigudrino – užtekdavo universalaus dokumento – banknoto.
„Neduosi – lauksi pusę dienos. Teko matyti, kaip iškrato daiktus, viską išrausia, o paskui gali mantą dėliotis atgal. Mums tokių dalykų neatsitiko“, – džiaugėsi Guolis.
Prie miestų ir už jų taip pat yra postai, bet iš jų maža naudos – tik laiko gaišimas. Pagrindinės institucijos Maroke – policija, žandarmerija ir kariuomenė. Į užsieniečius policija žiūri atlaidžiai, nebaudžia, tik paaiškina, kas ne taip. Keliuose policijos nėra daug, tik vieną dieną patrulių buvo itin nemažai: matyt, laukė kažkokio svarbaus asmens pravažiuojant.
Prie ištaigingų namų automatais ginkluoti kariai – Afrikoje įprastas vaizdas.
„Iš kur tie turtai, kur dirba tų namų šeimininkai, neaišku, nes aplink nieko nėra. Prie Mauritanijos ir Alžyro pasienių irgi sutikdavome keistų žmonių, kurie pasipildavo iš nežinia kur. Ir kai juos nori nufilmuoti ar nufotografuoti, pradeda rėkti, blaškytis, matyti, kad jiems tai nepatinka. Spėjome, kad jie gal kažkokie pareigūnai“, – svarstė Guolis.
KELIAI IR KELEIVIAI
Pagrindiniai keliai Afrikoje – labai geri, bet vietomis slidūs. Tik įvažiavus tai iš karto teko patirti Guoliui – slystelėjus motociklas apvirto, gerai, kad buvo nedidelis greitis.
Kelyje atliekant kokį manevrą reikia signalizuoti, nes vairuotojai gali to nepastebėti. Tiek Maroke, tiek Vakarų Sacharoje pagrindinių kelių nėra daug.
„Visai kaip filmuose – per dykumą driekiasi ilgas kaip styga, susiliejantis su horizontu kelias. Mums to kelio nelabai reikėjo, sukdavome akmenuotais keliukais, kur mažiau žmonių: norėjome pamatyti kitokį kraštą. Tik įvažiavę į Afriką nusipirkome gerą žemėlapį, kur sužymėti net mulų takai“, – pasakojo Tadas.
Žemėlapyje pažymėtos vietos, kur gražūs vaizdai – tai ir buvo keliautojų tikslas.
Afrikoje mažeikiškiai nuvažiavo 4,5 tūkstančio kilometrų. Vakarų Sacharoje pasitaikė tokių dienų, kai kelyje nesutiko nė vieno automobilio.
„Kokį kelią vidutiniškai nuvažiuodavome per dieną, neįmanoma išmatuoti. Nes buvo dienų, kai dėl blogo kelio, akmenų nuvažiuodavome gal tik šimtą kilometrų“, – teigė Tadas.
Neaplenkė motociklininkai ir mokamo kelio ruožo, bet, taupydami pinigus, iš jo greitai išsuko: daug įdomiau važiuoti mažais keliukais.
Afrikoje, pasak Guolio ir Tado, yra keistų kelių: atrodo, važiuoji asfaltuotu keliu, ir staiga jis baigiasi, išsiskirsto į mažus keliukus. Sunku ir su kuru: jei dyzelino dar yra, tai benzino su žiburiu ieškosi. Dėl to toliau baikeriai važiuoti neberizikavo. Blogiausia, kad grįžti reikėjo tais pačiais keliais, o tai – labai neįdomu, nes norisi pamatyti, patirti kuo daugiau.
Judėjimas Maroke – nemažas, žmonės važiuoja: seni mersedesai perkimšti, priekyje sėdi mažiausiai trys keturi žmonės, o kiek gale – neaišku. Autobusiukai ar taksi gali būti prigrūsti, bet jei pamatys, kad žmogus nori važiuoti – paims vis tiek. Mažame autobusiuke prigrūsta penkiolika žmonių, o ant stogo dar suvirinti aptvarai, kuriuose keliauja tiek pat ožkų.
„Be reikalo, kaip pas mus, niekas nesivažinėja, – išnaudoja kiekvieną galimybę. Ir tokiais perkrautais automobiliais afrikiečiai važinėjasi pavojingais kalnų keliais, kur nėra jokių apsaugų“, – stebėjosi Guolis.
ŠALYS IR ŽMONĖS
Marokas palei Atlanto vandenyną, ten, kur įmanoma gyventi, stipriai apgyvendintas, čia driekiasi didžiuliai miestai. Šalyje apie 40 milijonų gyventojų, ji – labai didelė: nuo taško A iki taško B – per visą ilgį – 2,5 tūkstančio kilometrų. Vakarų Sacharoje žmonių labai mažai: kai pasuki į dykumą, jų jau nebėra, ir tai kėlė keblumų, prireikus ko nors paklausti.
Rajonai, žmonės keičiasi kas penkiasdešimt kilometrų. Tai labai jaučiama žiūrint į vaikus: Maroke vienur jie draugiškai mojuoja, šaukia, o kai kur – sunku pravažiuoti, sutinka nedraugiškai, mėtosi akmenimis.
„Teko gauti iš nemažo akmens, kurį numetė iš maždaug 30 metrų aukščio. Vakarų Sacharoje vaikai į mus žiūrėjo nustebę, matyti, kad čia turistai retai apsilanko. Vietiniai gyventojai vadinami berberais, jie labai malonūs. Jei jau sustojame pasiklausti kelio, nori bendrauti, nejaučia jokių suvaržymų, kalba savo kalba, šypsosi, nesvarbu, ar tu ką supranti, ar ne“, – prisiminė Tadas.
Ten, kur daug turistų, žmonės į svetimšalius žiūri vienodai: jiems nesvarbu, ar tu važiuoji į tokią kelionę pasižvalgyti, ar tu turi pinigų. Jie galvoja, kad tu esi koks buržujus turistas – prancūzas ar italas, kurių čia pilna.
„Maroke atrodė, kad esi Prancūzijoje – visi kalba prancūziškai, o mes kalbos nemokame. Angliškai nemoka jie. Vietos gyventojai marokiečiai turi savo kalbą, panašią į arabų, bet dauguma kalba prancūziškai“, – sakė Guolis.
Sunku susikalbėti ir parduotuvėlėse: pas mus įeini, pasirenki, ką reikia, susimoki. Ten pardavėjas stovi priekyje, visa didžiulė salė su prekėmis jam už nugaros, ko paprašysi, atneš. Nemokėdami kalbos keliautojai prisipirkdavo vis to paties – ryžių, kečupo, kuo pigesnių vaisių.
Maistas brangus, tad jei pasisekė sutaupyti – tik perkant kurą. Jis pigesnis: verčiant litais Maroke benzinas kainavo 3,20–3,30, Vakarų Sacharoje – 2,20–3,30, dyzelinis kuras dar pigesnis.
„Valgėme nedaug, aš numečiau 5 kilogramus svorio, Tadas šiek tiek mažiau – jam mažiau iš kur buvo kristi“, – juokavo Guolis.
Pervažiuotose Afrikos šalyse turtingai gyvenantys žmonės – pareigūnai, o visi kiti – vargingas kaimas. Kaime žmonės augina ožkas, kokių nors daržovių, namai – moliniai pastatėliai be stogų. Į parduotuves žmonės nevažiuoja – jos labai toli. Kaimuose daugiausiai vien moterys ir vaikai, vyrai, matyt, kažkur dirba.
Gyvenantys pakrantėje minta ir išsilaiko iš vandenyno – tik išaušus prasideda judėjimas: kas su kuo plaukia, kas meta tinkliukus, kas gaudo krabus.
„Kiek matėme, nieko ten jie nepagauna – vieną kitą žuvelę, populiariausias laimikis – jūros ežiai, bet ir tuos kol ištraukia, ilgai išeina“, – pastebėjo mažeikiškiai.
Bandomis ganosi kupranugariai – nors aplink žmonių nematyti, jie taip pat kažkam priklauso.
Dykumoje apsistojus pas žmones, jie kviečia užeiti, vaišina. Susėdę valgo tik vyrai, tradicinis patiekalas – tadžinas – molinėje lėkštėje ant žarijų keptas kažkoks kupolo pavidalo patiekalas, daržovių mišinys, ant jo – kumščio didumo mėsos gabalas. Šeimos galva laužo mėsą, duoda svečiams, paskui patys valgo, kas lieka, atiduoda vaikams. Jokių šakučių, šaukštų ar peilių, viskas kabinama kietu paplotėliu.
„O kai išsitrauki fotoaparatą ar kamerą, visi išlaksto lyg pamatę ginklą. Gal jų tikėjimas toks?“ – svarstė Tadas.
Moterys slepia veidus, nešioja čadras.
RYŽIAI, SPAGEČIAI IR…
Nakvynei po atviru dangumi Guolis ir Tadas stengėsi įsikurti kuo toliau nuo žmonių, bet kuo gražesnėje vietoje. Europoje navigaciniai prietaisai rodo, kur kokia nuošalesnė pelkė, upelis, Afrikoje keliautojai stengėsi apsistoti kuo toliau nuo didesnių kelių.
„Be to, buvome priklausomi nuo medienos, nes norisi užsikurti lauželį. Dykumoje medžių nėra, čia auga tik pavieniai nuskurdę krūmeliai. Abu su Guoliu esame aistringi žvejai, tad smagu buvo pagauti vieną kitą žuvį“, – pasakojo Tadas.
Vienintelė naktis Afrikoje, praleista po stogu, – apsistojus viešbutuke Atlaso kalnuose.
Šį kalnų masyvą, Guolio žodžiais, atpažintum iš bet kokio atviruko: Atlasas turi tik jam vienam būdingus bruožus – raudono molio uolienas. Važinėjant šiais kalnais vakare labai staigiai sutemo, tad ir teko apsistoti viešbutyje. Tokių viešbutukų Šiaurės Afrikoje daug, nes čia neblogai plėtojamas turizmas. Kadangi buvo ne turizmo sezonas, mažeikiškiai tuo metu buvo vieninteliai lankytojai.
Viešbutyje keliautojai sočiai pavalgė. Šiaip nuolatinis keliautojų maistas buvo ryžiai, spagečiai ir įvairūs komponentai, kuriuos galima kaitalioti.
„Prisiverdi katilą ir po to maitiniesi kelis kartus – kad būtų greičiau. Važiuoji juk ne valgyti, o patirti įspūdžių, praplėsti akiratį, daugiau sužinoti, nuo visko atsiriboti, pabūti ramiai… Be to, taip sutrumpinome nuobodžius žiemos mėnesius“, – teigė Guolis.
Grįžus į Klaipėdą mažeikiškių laukė staigmena – šešiolika laipsnių šalčio.
„Važiuojam, o žmonės mašinose demonstratyviai sukioja prie smilkinių pirštą. Kai grįžti iš tokios ekstremalios kelionės, pikta, kai tave kvailina koks iš mamos santaupų gerą automobilį nusipirkęs piemuo. Be to, tai labai nekultūringa: o jei motociklais važiuoja kokie nors užsieniečiai? Ką jie turi galvoti?“ – Lietuvos „realijomis“ stebėjosi Guolis.
Nuotr. iš asmeninio albumo .: Atlaso kalnai Guoliui ir Tadui – vienas gražiausių prisiminimų iš Afrikos.
Šiaurės Sacharos regiono dykumos gyventojai ištaigingų namų nestato.
Žiemos sezono metu kalnų serpantinas nuo automobilių pailsi.
Maroko gyvenvietėse turgus – kasdienio gyvenimo dalelė.
Tarp skurdžios kalnų augalijos įsikūrusios oazės su žydinčiais sodais – šiek tiek neįprastas vaizdas.
Sunku patikėti, bet tai – rytas Afrikos dykumoje…
Guolio teigimu, Afrikos kupranugariai atrodo daug prasčiau nei prieš porą metų matyti Azijoje.
