Naftininko karyba nepaleidžia

Pasak Rolando Ladygino (dešinėje), prieš metus jam suteiktas karininko laipsnis įpareigoja gilinti savo žinias ir perduoti jas kitiems. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Noras tarnauti Tėvynei, ją ginti, prosenelio ir senelio pavyzdys. Taip savo pomėgį apibūdino po septynerių metų pertraukos į savanorių karių gretas sugrįžęs, pernai karininko laipsnį gavęs 39-erių Rolandas Ladyginas.

Misija – neįkainojama patirtis

Vos sulaukęs pilnametystės, iš Suvalkijos kilęs vaikinas išėjo atiduoti duoklę savo gimtinei – privalomąją karinę tarnybą atlikęs Vilniuje esančiame Krašto apsaugos savanorių pajėgų štabe, jis liko profesionalioje kariuomenėje. Penkerius metus R. Ladyginas dirbo profesionaliu kariu Algirdo motorizuotame pėstininkų batalione, 2003 ir 2006 metais dalyvavo tarptautinėse taikos palaikymo misijose Irake.
„Misija – tai naudinga patirtis, vykdai užduotis, kurios turi būti atliktos labai tiksliai, ir žinai, kad tai ne pratybos, o realus gyvenimas realiame laike, kur mirtis ir gyvybė šalia, kur kiekviena diena skiriasi nuo prieš tai buvusių“, – teigė pašnekovas.
Jis prisiminė, kad karių stovyklą vietiniai dažnai apšaudydavo savadarbiais užtaisais, tekdavo pašokti viduryje nakties ir bėgti į bunkerius slėptis.
„Kol kažkur netoliese švilpdami krisdavo užtaisai, mes dainuodavome lietuvių liaudies dainas. Paskelbus apie pavojaus pabaigą, reikėdavo į lovas grįžti akmenuotu taku. Po kurio laiko juokais pagalvodavai, gal iki bunkerio atskridai, nes tuo taku basomis sunku net kelis žingsnius paeiti“, – prisiminimais iš misijų dalijosi karys.
Prieš vienuolika metų jis baigė karinę tarnybą ir dėl aplinkybių šeimoje persikėlė gyventi į Telšius. Vėliau jis teigė pajutęs, jog kažko trūksta, kad jis dar gali būti naudingas tuo, ką išmoko karyboje. Todėl prieš septynerius metus grįžo į savanorių pajėgas, norėdamas pratęsti savo karinę veiklą.

Seka artimųjų pavyzdžiu

Jau ketverius metus R. Ladyginas tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-os rinktinės 604 lengvųjų pėstininkų kuopoje, vykdo skyriaus vado pareigas. Pernai jam suteiktas leitenanto laipsnis.
„Savanorių karių tarnyba man padeda būti visada pasiruošusiam ginti savo šalį, čia sutikau daug naujų draugų ir man patinka leisti laiką, užsiimant mėgstama veikla“, – sakė karininkas.
Jo prosenelis prieš šimtą metų buvo atsikuriančios Lietuvos valstybės savanoris ir žuvo. Senelis buvo partizanas ir gynė šalies laisvę ir nepriklausomybę Antrojo pasaulinio karo metu. Gal ir tai turėję įtakos jo pasirinkimui?
Kol kas įsimintiniausiu įvykiu savo savanorio kario tarnyboje Rolandas laiko dalyvavimą pratybose „Saulės kirtis“. Jų metu teko atlikti daug užduočių, panaudojant visas savo žinias, bei išmokti naujų dalykų.

Svarbiausia – susiplanuoti laiką

39-erių metų vyrui veiklos netrūksta ir civiliniame gyvenime – jis dirba „Orlen Lietuva“ naftos perdirbimo gamykloje technologinio įrenginio viršininku, prieš dvejus metus pradėjo veiklą kaip finansų konsultantas gyvybės draudimo bendrovėje, prieš dešimt metų yra įkūręs turistų klubą, o kur dar boksas, baseinas, kelionės, dėmesys šeimai – žmonai Rasai ir dvynukams Rugilei bei Rapolui.
„Turistų klubas – tai labiau bendraminčių ratas, juos vienija žygiai baidarėmis ir dviračiais po Lietuvą, noras pamatyti kuo daugiau tikrai gražios mūsų šalies kampelių. Vien tuo neapsiriboju, daug keliauju po kitas šalis – sausį buvau Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kovą – Airijoje, neseniai – Čekijoje, šiemet planuoju aplankyti dar dvi šalis. Boksas tai daugiau noras pajudėti žiemą, pasigalynėti, išlieti „likutinę“ energiją, baseinas – taip pat žiemos užsiėmimas, dabar jau galima drąsiai važiuoti prie ežerų ir mėgautis vandeniu“, – apie savo pomėgius kalbėjo karininkas.
Vyras teigė, kad visur galima suspėti, viskas priklauso tik nuo to, kaip planuoji savo laiką.

Išmoko nebijoti atsakomybės

Kalbėdamas apie privalomąją karinę tarnybą, Rolandas neslėpė – nuo seno tarnyba kariuomenėje laikoma vyriškumo mokykla ir tai yra tikslus jos apibūdinimas.
„Jeigu jaunystėje tau įtaką sprendimams, elgsenai daro ar patarimus duoda tėvai bei draugai, tai čia tu būni savarankiškas, esi visiškai atsakingas už savo veiksmus. Tie devyni savarankiško gyvenimo mėnesiai tikrai nėra daug, tačiau jie padeda pamatą tavo ateičiai, išmoko atsakyti už viską, ką darai, nebijoti prisiimti atsakomybės“, – kalbėjo karininkas.
Kariu savanoriu gali būti visi, tačiau reikia būti kūrybingam, norėti išmokti ginti Tėvynę. Pasak pašnekovo, karinė tarnyba – ne laisvalaikio praleidimo variantas, čia reikia ateiti, norint kažko išmokti, o ne tik „prabūti“.
R. Ladygino tolimesni tikslai – išmokti to, ko dar nemoka, išmokyti kitus karius savanorius, kaip reikėtų ginti šalį, taip pat būti įvertintam pačiam ir gauti aukštesnį karininko laipsnį.