Pasak Raimondos Ravaitytės-Meyer, Kuršių nerijoje kur eisi, ten susidursi su Eduardo Jonušo darbais. Editos ANGLICKAITĖS nuotr.
Dažnai būna taip, kad, kalbėdami apie Europoje, pasaulyje savo darbais garsius žmones, ieškome sąsajų su Lietuva. „Jo šaknys – lietuviškos, nes jo proseneliai buvo lietuviai…“ – tokios ir panašios frazės nuskamba viešojoje erdvėje.
Tačiau kiek rečiau susimąstome apie čia pat, Lietuvoje, gyvenusius, dirbusius ir daug nuveikusius savo kraštiečius.
Galbūt todėl, kad nepažįstame?
Pasižymėjo žemaitišku charakteriu
Pavasarį ir vasarą, kuomet už lango geri orai, į pajūrį, o tiksliau, į Kuršių neriją, driekiasi ekskursijų, šeimyninių kelionių, atostogų maršrutai.
Veikiausiai retas mažeikiškis žino, kad Kuršių mariomis plaukiojantis senovinis laivas kurėnas „Kuršis“, keliautojus pasitinkanti skulptūra „Vartai į Neringą“, restauruotos senosios Nidos kapinės su kuršiškais antkapiais – vadinamaisiais krikštais yra iš Pikelių kilusio menininko Eduardo Jonušo darbai ir nuopelnai.
Neringos krašto kultūros paveldo puoselėtojas, kraštotyrininkas, menininkas ir šio miesto garbės pilietis E. Jonušas 1932-aisiais gimė Pikeliuose. Čia jis praleido 10 savo gyvenimo metų. Ir nors didžiąją savo pačių kūrybingiausių gyvenimo metų dalį menininkas paskyrė Kuršių nerijai ir svajojo kada nors būti pavadintas kuršininku, vis tik išlaikė tvirtą žemaitišką charakterį.
Ne kartą keitė gyvenamąją vietą
Pasak E. Jonušo žmonos Vitalijos Jonušienės, menininko gyvenimo kelias buvo vingiuotas ta prasme, kad jam ne kartą teko pakeisti gyvenamąją vietą.
Gimtuosiuose Pikeliuose praleidęs vos dešimtį savo vaikystės metų, su šeima jis turėjo emigruoti į Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo sugrįžo į Lietuvą, tačiau ne į gimtąjį kaimą, o į Mažeikius. Dar vėliau gyvenimo kelias kraštietį nuvedė į pajūrį – iš pradžių į Klaipėdą, vėliau į Kuršių neriją.
Apsigyvenęs Nidoje E. Jonušas ėmėsi įamžinti unikaliausius šio kampelio istorinius momentus.
Už nuveiktus darbus menininkui suteiktas Neringos miesto garbės piliečio vardas. Jis yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius bei Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos laureatas.
Užsimezgė bendravimas
Baigiantis rugsėjui, Pikeliuose lakėsi „Eduardo Jonušo namų“, biudžetinės įstaigos „Neringos muziejai“ atstovai bei menininko žmona. Miestelio kultūros namuose svečiai ir pikeliškiai surengė knygos „Vaizdai ir mintys“ bei filmo „Kurėno sugrįžimas“ pristatymą.
Pikeliuose apsilankiusi Juodkrantėje veikiančio folkloro ansamblio „Aušrinė“ vadovė Ramunė Pečiukonytė atliko tradicines Kuršių nerijos dainas.
Pristatymą vedusi žurnalistė Raimonda Ravaitytė-Meyer „Santarvei“ sakė, kad bendravimas su pikeliškiais užsimezgė, kai jie atvyko į Kuršių neriją. Daug apie E. Jonušą rašiusi, jį pažinojusi žurnalistė svečiams kadaise vedė ekskursiją, tad kalba apie Kuršių nerijos atgimimo simboliu vadinamą menininką užsimezgė natūraliai.
„Žmogaus gyvenime yra dvi datos: gimimo ir mirties. Prie gimimo datos visur figūruoja Pikeliai. Tai mes norėjome atvažiuoti pažiūrėti, kaip atrodo Pikeliai, supažindinti žmones su iš jų krašto kilusia asmenybe“, – sakė pašnekovė.
Pastatė senovinį laivą
Įamžinant 2014-aisiais Anapilin išėjusį E. Jonušą, praėjusiais metais išleista knyga. Nidoje jo vardu pavadinta gatvė. Apie jo veiklą yra sukurti keli televizijos filmai. Menininko žmona įkūrė viešąją įstaigą, tad keliautojai galės lankyti menininko dirbtuvę-muziejų.
Filme „Kurėno sugrįžimas“ įamžintas pats menininkas. Jis žiūrovams papasakojo apie tai, kokį įspūdį jam, 19-os metų jaunuoliui, paliko Kuršių mariose pirmą kartą pamatytas kurėnas. Ir nuo tada 30 metų jis puoselėjo idėją pagal autentiškus brėžinius pastatyti kurėną, kol 1993-aisiais drauge su bendraminčiais sumanymą įgyvendino.
„Dabar laivui yra 23-eji metai. Buvo tokia situacija, kad po vyro ligos patikėjome jį naudotis kitiems žmonėms. Ir, deja, jie kurėno neprižiūrėjo… Šiaip gerai eksploatuojami kurėnai anuomet žvejams tarnaudavo pusę amžiaus“, – papasakojo V. Jonušienė.
Pasak pašnekovės, „Kuršis“ vis dar plaukioja po marias ir, išmanančių žmonių nuomone, dar dešimtmetį galės plaukioti.
Svečiai parodė filmą
Kadaise Kuršių mariose plaukiojo 60 senovinių laivų kurėnų. Mažaisiais kurėnais žvejai į pamario kaimelių ir miestelių turgus plukdydavo žuvį. Didžiaisiais gabendavo gyvulius.
Kiekvienas pamario žvejys turėdavo po 2 ar 3 tokius laivus. Istoriniai šaltiniai byloja, kad vieno kurėno vertė buvo tokia, kaip vieno medinio namo.
Dabar Nidos pakrantėje švartuojasi vos vienas kurėnas. Dar vienas saugomas Lietuvos jūrų muziejuje. Senovinius laivus stato ir rusniškis Simas Knapkis. Manoma, kad jam impulsą tapti laivų statytoju galėjo suteikti E. Jonušas.
„Rodėme pikeliškiams filmą apie „Kuršio“ statytojo džiaugsmus ir rūpesčius. Žmonės turėjo galimybę išgirsti kraštietį kalbantį, susipažinti su jo mąstymu, pamatyti, kaip laivas buvo statomas. Tikimės, kad jiems tai buvo įdomu, nes vienas dalykas yra apie menininką kalbėti, o kitas – išgirsti jį patį“, – nuomone pasidalijo R. Ravaitytė-Meyer.
Neaišku, iš kur kūrybinė „gyslelė“
Kalbinamos apie Pikeliuose gimusį žemaitį su kuršininko siela, abi pašnekovės teigė, kad kol kas joms nepavyko išsiaiškinti, iš ko E. Jonušas paveldėjo meninę, kūrybinę „gyslelę“.
„Iš jo biografijos neaišku, iš kur atėjo tas jo kūrybingumas. Esu šito klaususi jo mamos. Tai ji sakydavo, kad giminėje nebuvo tokių, kurie būtų turėję polinkį menams. Kartais taip būna, kad iš kažkur giliai – gal protėvių gabumai atitenka provaikaičiams“, – samprotavo V. Jonušienė.
Svečiai iš Neringos aplankė Pikelių Švč. Trejybės bažnyčią, kurioje E. Jonušas buvo pakrikštytas, kapines, kuriose palaidota jo močiutė, rinko medžiagą būsimajam muziejui.
Nida PUKELIENĖ
