Tikriausiai šiais laikais Lietuvoje nėra giminės, kuriai nebūtų aktuali emigracijos tema. Ne vienas tai yra patyręs pats, išvykdamas į užsienį uždarbiauti. Kitų artimieji jau tvirtai yra suleidę šaknis svetimuose kraštuose. Treti dar tik sprendžia problemą, ar bandyti laimės ieškoti emigracijoje.
Ši tema mums aktuali yra nuo XIX a. Skiriasi tik emigracijos pobūdis – savanoriška ar priverstinė, susijusi su 1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimais ar pasauliniais karais.
Žiūrint iš istorinės perspektyvos, įdomus yra pats mūsų ir emigravusiųjų santykis (jį turėsime pasitikrinti ir mes, balsuodami už dvigubos pilietybės suteikimą), išvykusiųjų ryšys su gimtuoju kraštu.
Sugrįžęs į namus
Apie tai susimąsčiau 2021 m. vasarą Žemaičių Kalvarijoje, stovėdamas prie Pauliaus Jurkaus kapo. Jeigu ne Kultūros centro direktorės Rimos Jokubauskienės detalus paaiškinimas, kur ieškoti šio įžymaus išeivijos kultūrininko, rašytojo, menininko, redaktoriaus amžinojo poilsio vietos, ir patikslinimas, kad ant paminklo jis neįamžintas, o tik esąs užrašas „Jurkai“, kapo nebūčiau radęs. Ant pokario laikotarpiui būdingo cementinio paminklo su erškėčiuoto Kristaus galvos reljefu buvo užrašyta: „Povilas ir Ona / JURKAI / ir jų šeima“. Ant antkapio išlieta: „P. A. P. O. L. / JURKŪS“.
Virginija Paplauskienė, besirūpinusi rašytojo palikimu ir jį tirianti, yra rašiusi, kad Paulius, kuris pagal tų laikų tradiciją buvo pakrikštytas Povilu, buvo paveldėjęs tėvo vardą. Tėvas buvo kilęs iš Sedos parapijos. Rašytojo mama buvo Ona Kinčiūtė, Leono dukra. Jos gimtoji parapija – Mosėdis.
Paulius yra rašęs, kad tėvas buvo kalvis, o jį paritusi Pirmojo pasaulinio karo metais siautusi šiltinė. Nuo jos mirę ir kiti P. ir O. Jurkų palikuonys.
Gal jų vardų santrumpos ir surašytos antkapyje? Gyva liko tik mama ir sūnūs – Danielius ir Paulius, tarp kurių turėjo būti nemenkas amžiaus skirtumas.
Tėvų vardai nekėlė abejonės, kad stoviu ir prie P. Jurkaus amžinojo poilsio vietos. Nes jo urna su pelenais dukros Dainos, kurią pats rašytojas yra apibūdinęs kaip pasaulio pilietę, ir, kiek suprantu, V. Paplauskienės rūpesčiu 2016 m. liepos 27 d. buvo palaidota gimtojoje žemėje.
Jo valia buvo įvykdyta po 12 metų, nes rašytojas mirė 2004 m. balandžio 9 d.
Likimo paralelės
Iš gimtinės Paulius išvyko prie Žemaičių Kalvarijos ritantis Antrojo pasaulinio karo frontui – t. y. 1944 m. spalio 7 d. Jie su geriausiu draugu, poetu Vytautu Mačerniu planavo kartu trauktis į Vakarus. Deja, draugų likimo keliai prasilenkė amžiams.
Paulius, nesulaukdamas Vytauto atvykstant iš Šarnelės, išskubėjo pas jį. Vytautas atvyko į Žemaičių Kalvariją ieškoti Pauliaus, kai tuo metu nuo Sedos iššovė vienintelis patrankos sviedinys ir skeveldra jį mirtinai sužeidė. Sužalotas arklys, vardu Indriekus, iš įpratimo, nes daug kartų čia buvo lankytasi, įsuko į Jurkų kiemą. Draugai prasilenkė, nes vienas važiavo Padegimės keliu, o kitas – Barstyčių.
Atrodo, kad Paulius visą gyvenimą jautė kaltę dėl Vytauto mirties ir rašė knygą apie draugą, kurios niekaip negalėjo užbaigti ir išleisti. Kiek suprantu, jos rankraštis dabar yra pargabentas į Lietuvą ir saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Nors po 80 metų P. Jurkus sugrįžo į Žemaičių Kalvariją, bet su V. Mačerniu nesusitiko. Dėl tebesitęsiančių karo veiksmų poetas buvo palaidotas gimtojoje Šarnelėje, ant kalvelės, vadinamos Žvyrinėliu, o ne parapijos kapinėse.
Vytautas dabar yra tituluojamas jauniausiu lietuvių literatūros klasiku, o Paulius mūsuose labiau žinomas kaip jo draugas ir žmogus, padėjęs žengti literato keliu. Jų draugystės ryšį parodo Vytauto laiškai.
1942 m. rugsėjo 16 d. jis Pauliui rašo: „Tu nesupyk, kad aš Tau savo reikalus taip smulkiai išdėsčiau, bet mes esame per daug artimai susigyvenę, kad galėtume vienas kitam ko nors nevyniodami į popierių pasakyti.“ Tame pačiame laiške dar priduria: „Aš norėjau su Tavimi arčiau pasikalbėti, bet žinai, per laišką nepatogu.“
Nors bendrauja per tu, bet pagarba Pauliui reiškiama tą žodį rašant iš didžiosios raidės.
Priverstinė emigracija
Mums dažnai kyla klausimas. Ką būtų pasiekęs V. Mačernis, jei jo gyvybės siūlas nebūtų nutrauktas tik įpusėjus dvidešimt trečiuosius? Tą patį klausimą galime kelti ir dėl P. Jurkaus.
Kas jis būtų, jeigu ne priverstinė emigracija?
Dar iki pasitraukimo į Vakarus P. Jurkaus novelė, paskelbta „Naujojoje Romuvoje“, buvo pripažinta jaunojo kūrėjo geriausiu darbu. 1943 m. Lietuvoje jis dar spėjo baigti lietuvių kalbos ir literatūros studijas, nors prieš tai studijavo filosofiją. Emigravęs Vokietijoje mokytojavo, redagavo „Ateitį“ ir „Aidus“. Juose skelbta novelė „Plyta“ laimėjo žurnalo premiją.
Vienuolis Leonardas Andriekus, su kuriuo buvo pažįstami iš Sedos vidurinės mokyklos laikų (Leonardas mokėsi 1931–1933 m.), 1950 m. pasikvietė Paulių į JAV. Nors jam neteko dirbti fabrikuose, bet kūrybai atsidėti negalėjo, nes reikėjo ir mokytojauti, ir ruošti literatūros vadovėlį, ir redaktoriauti. Keturiasdešimt metų buvo atiduota vien laikraščiui „Darbininkas“.
P. Jurkui, kai nebūdavo kam, reikėjo rašyti straipsnius pačiomis įvairiausiomis temomis. Nuo 1988 m. iki 1998 m. jis vadovavo išeivijos lietuvių literatams. Tik likusį laiką nuo laikraščio ir visuomeninių pareigų galėjo skirti sau, bet vis dėlto sugebėjo išleisti ir kelias savo kūrybos knygas.
P. Jurkaus žodžiais yra sukurta giesmė „Parveski, Viešpatie“, vadinama lietuvių išeivių himnu. Be to, kaip pažymi V. Paplauskienė, žemaitis tarnavo dviem mūzoms – literatūrai ir dailei. Jis pats iliustruodavo knygas, rašydavo dailės ir teatro kritikos straipsnius, sukūrė 100 grafikos ir tapybos darbų. Gali būti, kad talentų gausa ir tarnavimas dviem mūzoms trukdė Pauliui save realizuoti.
Pauliaus talentai išryškėjo dar mokantis Sedos vidurinėje (1928–1932), kur jis visiems buvo kelrodė žvaigždė. Taip pat – ir jaunajam V. Mačerniui, su kuriuo jis galėjo susipažinti Sedoje, abiem kremtant mokslus. Vytautas Sedoje mokėsi 1931–1935 m.
Keli dienoraščio puslapiai
Apie Pauliaus, Leonardo ir Vytauto buvimą Sedoje esu rašęs Klaipėdos universiteto leidinyje RES HUMANITARIAE, t. XXVII (2020), todėl nesikartosiu, o bandysiu pasiaiškinti, kas P. Jurkui buvo Žemaičių Kalvarija, į kurią nors po mirties norėjo sugrįžti, ir ką jam davė Seda. Taip pat norisi pabandyti pasiaiškinti, kas lėmė jo norą ilsėtis šalia savųjų. Nors, būnant emigracijoje, jam, tikriausiai, nepavyko užmegzti ryšių su mama. Išsiliejus kraujui į smegenis, ji mirė 1955-aisiais – Šaltojo karo metais.
Nors karas, emigracija ir nutraukė P. Jurkaus tiesioginius ryšius su gimtuoju kraštu, bet atrodo, kad dvasinis ryšys išliko. Gal tai į Lietuvą ir grąžino P. Jurkų, kurį mums suvokti ir priimti vis dėlto yra sunku.
Ne tik sukilimai, karai, bet ir skirtingas laikas bei erdvė tirpdo ryšius, trina atmintį.
Žemaičių muziejuje „Alka“ teko matyti kelis P. Jurkaus dienoraščio sąsiuvinius, kuriuos man parodė iškili muziejininkė Laimutė Valatkienė (1937–2018), gimusi Kušlėnuose, Mažeikių rajone.
Ji paaiškino, kad šiuos dienoraščius muziejui perdavė Konstantinas Bružas, kuris ir pats tarpukariu buvo baigęs Sedos vidurinę. Pauliaus dienoraštis apėmė ne tik Sedos, bet ir Telšių gimnazijos laikus. Keletą dienoraščio lapų Laimutė man nukopijavo.
Jau po jos mirties dar kartą bandžiau pasižiūrėti į tuos dienoraščius, nes skaičiau L. Andriekaus pasisakymą, kuriame jis prisimena, kad Sedos laikais nei jis, nei Paulius, nei Vytautas eilėraščių nekūrę. Pauliaus dienoraštis buvo pilnas prirašytas jų, todėl straipsnyje norėjosi kaip įrodymą pateikti nors vieną eilėraštį.
Deja, muziejininkai tuomet ruošėsi remontui, todėl gyveno kraustymosi nuotaikomis ir dienoraščių nesurado. Dabar „Alkos“ muziejus jau ruošiasi grįžimui į senąsias patalpas, todėl ir vėl pasitelkiu tik Laimutės padarytas kopijas.
Apie namus ir draugus
Pauliaus dienoraštis yra pirminis šaltinis, perteikiantis aną laikmetį ir jo dvasią. 1932 m. vienos dienos tekstą pateiksiu pilną. Jis puikiai atspindi per Velykų atostogas į gimtinę sugrįžusio mokinio, artėjančio prie savo šešioliktojo gimtadienio, kasdienybę, nuotaikas, bendruomenės narių ryšius, būsimo rašytojo kalbos turtingumą.
Dienoraštyje žymimos tik mėnesio ir savaitės dienos. Žinant, kad Velykos tais metais buvo kovo 27–28 d., o tekste yra nurodyta: „29 d. antradienis“, išeitų, kad tai buvo pirma diena po švenčių.
Dienoraštyje rašoma: „Mane mama pakėlė, kad nueičiau ant mišių. Nuėjau jau greitai stojo kunigėlio mišios. Po mišių parėjau namo ir griebiausi dirbti fotometrą. Kol susipjausčiau ir tai išėjo visa priešpietė. [Kazys] Vaitkus (buvęs jų nuomininkas – aut. past.) su savo pana gulėjo. Beateinąs Vacys. Mudu truputį užvalgėm ir nutarėm pastatyti per pavasarininkų vakarėlį dialogą „Artistų biuras“. Tuoj nudūmėm pas jį ir parašėm. Mums buvo ir taip daug juoko. Kai išėjau jau saulelė buvo netoli užmiškio ir taisėsi nusvirti į poilsį. Bet dienos šiltumas dar smarkus. Saulelė dieną įkaitinusi daug daug sniego nuvariusi nuėjo poilsio. Jau daug vietų buvo plikų. Nuo stogų varvėjo, težėjo. Parėjau namo. Dar truputį padirbėjau fotometrą ir gana. Lauke vis darėsi tamsiau. Vaitkai dar nebuvo išvažiavę. Bet kai kur išėję. Pasidarė tamsu. Parėjo Vaitkai. Pavalgėm vakarienę ir susėdom truputį palošti 1000. Iš pradžių man nesisekė, bet paskui jau jau. Ir galų gale nubaigiau 1000. Aš gavau gulti alkieriuj, nes jie did. kamb. gulėjo. Po tūkstančio tuoj gulti.
Aš atsigulęs galvojau, ką reikės padainuoti ir sugalvojau kelis punktelius. Tai begalvodamas. Besivartydamas nuo šono ant šono – užmigau. Nieko nejaučiau kaip smarkiai alus šaudė iš macnumo, nes mano ausys buvo kurčios ir negirdėjo, nes miegojau.“
Vacys – tai Gorainis. Su juo ir Mečislovu Lakačiausku Paulius Sedoje kartu nuomojosi kambarį ir buvo neišskiriami draugai. M. Lakačiauskas yra pasakojęs, kad jis, nors buvo kilęs iš Žadeikių, bet pradinę baigė Žemaičių Kalvarijoje, nes ten gyveno jo teta. Todėl kartu mokėsi su Pauliumi ir Vaciu.
Įstoję į Sedos vidurinę jie iš pradžių gyveno atskirai, bet greitai kartu pradėjo nuomotis kambarį. Pradžioje pas Marcelę Markauskienę (dabar – Žalioji g. 9), o vėliau – pas mokyklos sargą Antaną Rakauską (dabar – Kultūros g. 6). Be to, ir Pauliaus dienoraščio piešinyje „Artistų biuras“ prie veikėjų yra nurodytos monogramos: „P. J.“ ir „V. G.“, patvirtinančios, kad minimas Vacys tikrai yra Gorainis.
„Į Sedelę prie darbo“
Ši dienoraščio ištrauka yra įrodymas, kad Paulius tada jau kūrė eiles, nes mini prieš miegą sugalvotus kelis posmelius. Įdomu, kad vyresni pavasarininkai juos suprato ir leido realizuoti savo sumanymą. Buvo nutarta, kad jie su savo dialogu pasirodys po spektaklio.
P. Jurkus pasirodymui rimtai ruošėsi, nes pas siuvėją persisiuvo paltą, o zakristijono prašė žvakių, kad iš vaško galėtų pasidaryti nosį. Jos nepavyko nulieti iš pirmo karto, teko eksperimentuoti tol, kol pasisekė. Dar didesnis rūpestis buvo nosį pritvirtinti, nes niekaip nesilaikė.
Kai artistai buvo grimuojami, tai ir jie su Vaciu nebuvo išskirti. Labiausiai Paulius džiaugiasi ne tiek pavykusiu jų pasirodymu, bet tuo, kad vakare dalyvavo studentas A. Prialgauskas ir Juozas Jurkus, kuris dėl renginio neskubėjo išvykti į Telšių gimnaziją, o pasiliko namuose. Paulius buvo laimingas, kai po vakaro kartu (buvo pakeliui) namo ėjo su A. Prialgausku ir su juo galėjo pasišnekėti.
P. Jurkaus ryšys su gimtine, mama atsiskleidžia aprašyme, kai po atostogų jis vėl turi palikti namus. Dieną prieš tai jau jaučiamas nerimas. Paulius susirūpinęs stebi patvinusią Varduvą ir bijo, kad potvynis nenuneštų jų namelio Sedoje. Po to kopia į kapinių kalną. Tikriausiai lanko tėvo ir kitų savo artimųjų kapą.
Balandžio 4 d. jis rašo: „Miegas jau nebesaldus. Rūpi jau apie Sedą. Pabudau. Mamytė sako: „Kelk, vaikeli, skubėk į Sedelę prie darbo. Jau pasibaigė valiūkavimo laikas. Eik prie darbo su kilnia širdim, melsdamas Aukščiausio palaimos. Kelk!“ Nors mama dar ir vaišino kiaušiniais, bet jie jau buvo ne tokie gardūs. Su ja negalėjo džiaugsmingai atsisveikinti paspausdamas ranką ir pabučiuodamas, nes mama buvo rankas išsimuilijusi. Tai dar labiau pagilina liūdesį: „Taip liūdna pasidarė man einant iš „Švento miesto“ į ūžiančias audras, kovoti su jomis. Ašaros byrėjo per skruostus, gerai kelio nemačiau. Retkarčiais pažvelgdavau į „Baltąsias gulbes“ – bokštus ir kalbėjau liūdnai sudiev. Žingsniai tankiai mynė. Visus pralenkiau: ir važiuotus, ir pėsčius. Be atsikvėpimo spyriausi pirmyn. Išvydau pagaliau ir Sedą. Ji buvo tokia nemaloni, kame rasi, kaip savo gimtinė.“
Tiko „ėr tonciou, ėr rožončiou“
Dar teko pakalbėti ne tik su P. Jurkaus klasės draugu M. Lakačiausku, bet ir su Justinu Beržanskiu. Jie abu Paulių apibūdino kaip pirmūną ir talentingiausią mokinį, kuris buvęs geras sportininkas, piešėjas, aktorius, dainininkas. Kaip žemaičiai sako, buvo tikęs „ėr tonciou, ėr rožončiou“, o svarbiausia – labai nuoširdus ir nerietęs nosies.
Mečislovas pabrėžė, kad visose srityse juos buvo kaip reikiant „išmuštravojęs“ mokytojas Jokūbas Klusis (dirbdamas Sedoje išleido knygas „Piramidės ir gyvieji paveikslai“ bei „Pedagoginiai žaidimai“). Mokytojas statydavęs spektaklius, pats vaidindavęs ir juos mokydavęs. Pats buvo ir scenografas, ir choreografas, kūrė Gyvąsias piramides.
Gimnastikos pratimus berniukai ėję demonstruoti ir mažeikiškiams. Vieną dieną pėsčiomis su mokytoju nuėję, permiegoję mokykloje, parodę savo programą, o kitą dieną grįžę.
J. Klusis ir per pertrauką su jais žaisdavęs, nesėdėdavęs mokytojų kambaryje. O Paulių visi pamėgdžiodavę. Ir Mečislovas prisiminė, kaip mokslo metų pabaigoje, prieš einant į žygį į Tiškus, Paulius sugalvojo plikai nusikirpti plaukus. Pauliaus pavyzdžiu pasekęs ir jis.
Kartą Mečislovas, svečiuodamasis Sedoje, parodė ir namus, kur jie gyveno. Jie atitinka P. Jurkaus dienoraštyje nurodytuosius.
M. Lakačiauskas, rodydamas į Vytauto Didžiojo paminklą, paaiškino, kad Paulius jam nupiešė ženklus, o meistras [Povilas] Belskis juos tik iškalęs, o apatinėje dalyje esantį užrašą „Visi, lietuviai, dirbkime išvien!“ pats padaręs.
Šiuos faktus patvirtina ir įrašai P. Jurkaus dienoraštyje.
Draugų nutikimai
Įdomu, kad mokslo draugams atrodė, jog Pauliui viskas sekėsi ir jam nebuvę jokių problemų ir visi puikiai sugyvenę. Po pamokų mokiniai rinkdavosi mokyklos kieme, kur žaisdavę, dūkdavę, bet iki mokytojų nustatyto laiko. Vakarais, paruošę pamokas, skaitydavę knygas, diskutuodavę, pasislėpdami vienas nuo kito, rašydavę dienoraščius, lošdavę kortomis.
Mečislovas prisiminė, kad Paulius dažniausiai piešdavęs – tai savo malonumui, tai sveikinimus mokytojams, tai skelbimus. Už juos jis gaudavęs net pinigų, todėl galėdavęs leisti sau nusipirkti ir geresnių dažų. Jis rašydavo ir eilėraščius, bet rodydavo tik mokytojui [Justinui] Vaičaičiui.
Retsykiais, kad iš kitur atvažiavusieji mokiniai neužmirštų, ko jie čia yra atvykę, juos tikrindavo mokytojai. Vienas patikrinimas Mečislovui ilgam įstrigo.
Vieną sykį vakare Vacys, Mečislovas ir Paulius įsijautę pliekė kortomis „Tūkstantį“ ir nepajuto, kai pro duris įėjo direktorius su auklėtoju. Tada jie išsigandę greitai sumetė kortas po lovomis, nes, pagal Sedos vidurinėje mokykloje priimtas mokinio taisykles, jomis buvo draudžiama žaisti (keista, bet buvo neleidžiama žaisti ir šachmatais).
Pričiupta nusikaltimo vietoje trijulė pirmiausia turėjo parodyti namų darbus. Jie buvo atlikti, tada direktorius, priminęs mokinio taisykles ir palinkėjęs geros nakties, išėjo. Po tokio įvykio draugai dar ilgai negalėję užmigti.
Iš tų laikų į atmintį Mečislovui giliai įsirėžė dar vienas nutikimas. Tik jis negalėjo prisiminti, ar Paulius tame dalyvavo.
Kelis draugus pas save į namus parsivedė teisininko Paulausko sūnus. Nuo sienos nukabinęs šautuvą ir galvodamas, kad jis neužtaisytas, jis norėjo pagąsdinti draugus. Iš pradžių nusitaikė į vieną, paskui – į kitą, o po to šautuvą nukreipė į žemę ir paspaudė nuleistuką. Kai pasigirdo šūvis, visi išsigandę ir sustingę iš baimės net nepajuto, kaip iš kontoros įlėkė Paulausko tėvas.
Viskas baigėsi laimingai, nes buvo kliudytas tik Mečio naujas batas. Pauliaus dienoraštis patvirtina, kad vyrukai mėgo papyškinti. Jis mini vieną sekmadienį nusprendęs pasilikti Sedoje: „Nueinu ant tilto, beateinąs Mickus su Grušu. Jie vieną sykį iššovė ir aš parėjau namo.“
Pažintis su Mačerniais
Suprantama, kad M. Lakačiausko negalėjau nepaklausti apie Vytautą Mačernį.
Sulaukiau lakoniško atsakymo, kad jie tuo metu buvo ketvirtokai, o Mačerniukai (kartu mokėsi ir Vytauto brolis Vladislovas) – pirmokai, dėl didelio metų skirtumo vyresnieji su jais menkai bendravę. Tik po pamokų kartu dūkdavo, o mažieji juos pamėgdžiojo. Jiems labai didelis autoritetas buvęs Paulius.
Apie Mačerniukus jie su Pauliumi sukdavosi tik tada, kai pamatydavo, kad jų tėvai yra atvažiavę su arkliais parsivežti vaikų į namus.
„Jie į Šarnelę važiuodavę pro Dagius. Taip kelias ir man, ir Pauliui gerokai sutrumpėdavo. Aš išlipdavau Dagių, o Paulius – Šarnelės sankryžoje. Pamatę Mačernių tėvus, mes „dėdavomės“ dideliais Vytauto ir Vlado draugais“, – pasakojo Mečislovas.
Paulius dienoraštyje užsimena, kad Mačerniai jį buvo pakvietę ir vykti pas save, bet jis atsisakęs.
Iš dienoraštyje išsakytų minčių galima susidaryti vaizdą, kad Paulius Sedoje jautėsi vienišas, buvo jautrus, o ir draugai jį ne visada suprato. Dažnai prie jų gal ir nepritapo.
Grįžęs po velykinių atostogų užsimena: „Aš vaikštinėjau po kiemą [mokyklos], nes manęs niekas nepriėmė žaisti“.
Kai mokykloje pastatė gigantus (sūpynės, besisukančios ant vieno stiebo), suprato savo padėtį: „Aš nesiveržiau, nes žinojau, kad negausiu“. Tik po kiek laiko optimistiškiau rašo: „Draugužiai man atrodė geri. Jau ta mūro siena buvo išgriuvus, kurią buvo pastatę jie mano širdyje“.
Trys mylimosios
„Alkos“ muziejuje saugomas P. Jurkaus Sedos trečios klasės baigimo suvestinės pažymėjimas rodo, kad ne viskas jam taip be pastangų ir sekėsi. Metiniame įvertinime iš lietuvių kalbos jis turėjo vienintelį trejetą, o pradėjęs mokytis Telšių vyskupo Valančiaus gimnazijoje vis ėjo melstis į katedrą prie stebuklais garsėjančio šv. Antano paveikslo, kad išvaduotų jį nuo vienetų ir dvejetų iš lietuvių kalbos.
Suvedus pirmuosius gimnazijos darbo rezultatus, Paulius apibendrina: jeigu ne lietuvių kalba, tai drąsiai galima būtų su tais miestiečiais palenktyniauti. Tiesa, vėliau jis įveikė tą žemaičiams sunkiai išmokstamą kalbą ir tapo gimnazijos literatų būrelio pirmininku, inicijavo jų laikraštuko „6 žaros“ leidimą, o vėliau sėkmingai studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Jo gimnazijoje pramintu keliu vėliau sėkmingai žygiavo V. Mačernis. O emigracijoje P. Jurkus buvo laikomas vienu iš geriausių kalbos redaktorių.
P. Jurkus jau Sedoje pamilo ne tik dvi mūzas – dailę ir literatūrą, bet ir Jadvygą Butkevičiūtę. Tai galima suvokti iš jo džiaugsmo, kurį jis jautė vieną dieną pagaliau gavęs laimę ją pasupti gigantuose ir kitą kartą perteikto jų pokalbio prie Jadzės namų. O visiškai abejones išsklaido įrašas Pauliui mokantis Telšių gimnazijoje.
Apibendrindamas praėjusius metus, Paulius rašo: „Kur tavo svajonės apie Jadzę, kurią buvai, kaip saldžią gėlelę pamilęs, ir dabar dar nori pamatyti, kad ta meilė užgautų dar buvusias meilės stygas“. Atrodo, kad Jadzė, Sedos lentpjūvininko (turėjo gaterį, varomą žibaliniu varikliu) duktė, ir liko Pauliaus amžinąja meile.
Į gimtąją žemę – po mirties
P. Jurkaus svarbą Žemaičių Kalvarijai, išeivijai ir Lietuvai vienas pirmųjų suvokė kraštotyrininkas K. Bružas. Jis akmenyje arba, kaip pats sakydavo, akmeninėje knygoje iškalė nuorodą, kad čia yra gimęs Paulius. Tą akmenį užkasė žemėje, kad žmonės, po daugelio metų jį radę, galėtų tai žinoti.
Be to, remontuojant Jurkų namą, Konstantinas pamatė Pauliaus dienoraščius, nuotraukas, kitus dokumentus, juos surinko, išsaugojo ir perdavė Telšių muziejui.
K. Bružas labai norėjo bendrauti su Pauliumi, jam į JAV rašė laiškus, bet negavo nė vieno atsakymo. Per kitus esu girdėjęs, kad P. Jurkus klausinėjęs, kas esąs tas K. Bružas, kuris ant jo tėvų žemės pasistatęs savo namą, o dabar dar įkyriai peršasi į draugus.
Pauliui, gyvenančiam JAV, vis dėlto buvo sunku suvokti mūsuose įvykusius tikruosius politinius pokyčius.
Tarp JAV išeivijos pokario emigrantų P. Jurkus buvo žinoma ir iškili asmenybė, ten gyveno ir jo dukra. Todėl kyla klausimas: kodėl jis po mirties norėjo sugrįžti į gimtąją žemę? Kodėl jos neaplankė, kai ji vėl tapo laisva?
Atrodo, kad atsakymas slypi jo sukurto išeivių himno eilutėse: „Kaip grįžtančius namo paukščius, / Parveski, Viešpatie, ir mus / Į žemę mūs tėvų, tėvų parveski.“ O į laisvą Lietuvą Paulius nenorėjo grįžti ir jos lankyti, nes suprato, kad tai bus ne jo Lietuva. Taip pat suprato, kad svetimame krašte su kita kultūra, vertybėmis niekada nebūsi savas.
Povilas Šverebas
istorikas
