Pasak Juozo Svirušio, aitvaras – paprasčiausias ir pigiausiai pagaminamas skraidymo aparatas. Autoriaus nuotr.
Aitvaras – pats paprasčiausias, nesunkiai pagaminamas ir valdomas skraidymo aparatas. Ne veltui birželį Juodpelkio parke vykusio renginio šeimai „100 aitvarų miestui ir Lietuvai“ metu jie buvo aktyviai gaminami ir sulaukė didžiausio vaikų dėmesio.
Istorija siekia 3 tūkstančius metų
Manoma, kad šiuos lengvus, nuo žemės virve valdomus skraidančius aparatus beveik prieš 3 tūkstančius metų sukūrė kinai. Iš pradžių aitvarai buvo naudojami karybos tikslais – kaip signalinės sistemos, vėliau juos pradėta kurti ir estetiniais tikslais.
Aitvarų skraidinimas šių dienų Kinijoje yra tapęs populiaria pramoga – įvairiaspalviai aitvarai Kinijoje skelbia pavasarį ir Naujuosius Metus. Nuo seno buvo tikima, kad paleidus aitvaro virvę galima atsikratyti ligos ar nelaimės, dėl tos priežasties nevalia paimti pamesto svetimo aitvaro – tai gali lemti nesėkmes.
Šioje šalyje rengiami didžiuliai aitvarų festivaliai, konstruodami ir išpiešdami aitvarus, meistrai demonstruoja savo meninius gebėjimus.
Aitvaro gamybai – minimalios investicijos
Mažeikiškiai jau ne pirmą kartą rengia aitvarų šventę. Organizuojant praėjusių metų renginį, aitvarų gamybai buvo paruošta apie 60 ruošinių. Jų pritrūko. Šiais metais buvo pasiruošta pagaminti 150 aitvarų. Kiek jų buvo padaryta ir paleista, mažeikiškis Juozas Svirušis, vaikus mokęs gaminti šiuos paprastus skraidymo aparatus, negalėjo pasakyti. Ne visiems pavyko pasigaminti aitvarą, kai kuriems „pirmas blynas“ prisvilo, kai kurie gaminiai sulūžo…
Mažeikių techninės kūrybos centro aviamodeliavimo būreliui vadovaujantis vyras sakė atradęs
paprasčiausią būdą aitvarui pagaminti.
„Toks aitvaras nieko nekainuoja – tereikia trijų vytelių, lipnios juostos, šiukšlių maišo ir siūlo aitvaro uodegai. Uodega taip pat gaminama iš popieriaus. Aitvaro gamybai nereikia liniuočių, gali nesilaikyti tikslių matmenų, jis vis tiek skris“, – sakė mažeikiškis.
Gaminant aitvarą, kaip ir kiekvieną daiktą, pasak J. Svirušio, reikia žinoti, kam jis bus skirtas. Jei planuojama atlikti figūras, daromas vienoks aitvaras, viražams ir tam, kad nuleidžiant nesudužtų, – kitoks, tik sklandymui – pats paprasčiausias.
Pastariesiems aitvarams, kurie skirti tik kyboti ore, galioja vienintelė taisyklė – kuo aparatas mažesnis, tuo jis turi būti lengvesnis.
Žaislas, kurį pasigamini pats
J. Svirušis įsitikinęs: aitvarą pasigaminti labai paprasta, o leisti jį smagu. Kad ir nuvažiavus pas močiutę į kaimą, kai nėra ką veikti, vaikas pats gali pasigaminti žaislą: vytelių rasi, šiukšlių maišą įsigyti taip pat ne problema – ir smagus laisvalaikis garantuotas.
Pasak mažeikiškio, dideli aitvarai pramogai negaminami – aitvaras turi būti toks, kad vaikas jį galėtų panešti, kad lengvai galėtų paleisti, o po to – ir parsigabenti namo ir saugiai pasidėti.
Aitvarų gamyba subūrė suaugusius ir vaikus. Česlovo ČYŽO nuotr.
„Ir vis tik aitvaras nėra tas aparatas, kurio gamyba išsyk užsiima vaikai, pradedantys lankyti būrelį. Pirmiausia vaikas turi išmokti iš popieriaus iškirpti ir suklijuoti popierinį lėktuvėlį, jis turi išmokti linijas sekti žirklėmis, dirbti su minimaliais įrankiais. Tada tu stebi, ar jis yra nusiteikęs kantriam ir kruopščiam darbui. Po šių lengvų pratimų, kurie vadinami pradmenų ABC, žirkles pakeičia peiliukai, liniuotės“, – pasakojo būrelio vadovas.
Lemia graži diena
Paprasčiausius popierinius lėktuvėlius vėliau pakeičia medinės lazdelės, polistirolas, tenka pjaustyti, klijuoti. Vėliau pereinama prie prisukamų su gumos varikliu ir propeleriu lėktuviukų. Svarbiausia juos padaryti tokius, kad jie skristų tiesiai, ir išmokti juos paleisti.
Tokiems lėktuvėliams vyksta varžybos pagal taisykles. Yra devyni vartai-kiaurymės, kiaurymių matmenys – 60×60 centimetrų, atstumas iki jų – šeši metrai, turi lėktuvėlį paleisti ir pataikyti, taip ir renki taškus.
Reikia laiko tokius lėktuvėlius pagaminti, išmokti juos paleisti, o po varžybų – remontuoti, taisyti, gaminti naujus.
Šeimos renginio metu virš kalnų plaikstėsi aitvarai. Česlovo ČYŽO nuotr.
Pasak J. Svirušio, būrelį lanko beveik penkiasdešimt vaikų, jie yra skirtingo amžiaus, skirtingų gebėjimų – kažkuris per metus išmoksta daryti tik pačius paprasčiausius modelius, o kai kurie jau kimba ir į radiju valdomus aviamodelius.
„Aitvarai jiems tampa užsiėmimų ir laisvalaikio paįvairinimu. Matau, kad už lango – graži diena, vėjukas pučia, tada ir sakau – pasidarom aitvarą ir – į lauką“, – pasakojo būrelio vadovas.
Būtina laikytis pagrindinių taisyklių
Pasak vadovo, gaminant tiek lėktuvėlius, tiek aitvarą, vaikams būtina įsisąmoninti: ranka tiesiai nieko nenubrėši ir nenupjausi – reikia liniuotės, pirmasis gaminys nebūtinai turi būti idealus. J. Svirušis pasakoja apie įprastą aviamodelistų praktiką: „Laužome, remontuojame, taisome, kol išmokstame. Baigiame, kai gaminys būna normalus“.
Pagrindinės lėktuvėlio gamybos taisyklės yra keturios: būtinas svorio centras, proporcijos, simetrija, o detalės turi būti nugludintos, nušlifuotos, kad paviršius būtų kuo lygesnis oro pasipriešinimui.
„Manęs klausia, kokių savybių reikia vaikui, kad jis galėtų lankyti būrelį. Pagrindinė savybė, manau, yra kantrumas, o kai jo yra, tada atsiranda ir kruopštumas. Ką duoda būrelis? Užsiėmimą ir džiaugsmą, prisiliečiant prie dangaus“, – kalbėjo mokytojas.
Aitvarus būrelio nariai gamina savo malonumui, o štai lėktuvėlius ruošia varžyboms – be varžybų vietoje, mažeikiškiai dalyvavo Šiauliuose ir Klaipėdoje rengiamose, liepą numatyta važiuoti į Kuršėnus.
Mergaitės kruopštesnės
Būrelį lanko įvairaus amžiaus vaikai. Yra buvę net ir ikimokyklinukų. Vadovo teigimu, viską lemia tai, kaip juda rankos – yra pirmokų, kurie jau ir bulves skuta, jų rankos judrios, o yra penktokų, kurie tik kompiuterio klaviatūrą moka valdyti, kai tokie paima peilį, net baugu žiūrėti.
„Tenka atsirinkti, kas tinkamas, vis dėlto dirbame su peiliais, be to, aštriais, nes su atšipusiais nieko čia nepadarysi. O vaikui šie užsiėmimai – pamokos visam gyvenimui. Tu žinai, kuo gręžti, kuo ir kaip klijuoti, kokie būna klijai, koks metalas, kokie įrankiai… Tai tikra mokykla būsimiems vyrams, kuriems nebus problemų namuose skylę išgręžti ar vinį įkalti“, – kalbėjo J. Svirušis.
Moksleivių sukurti lėktuvėliai puošia aviamodeliavimo būrelio palubes. Autoriaus nuotrauka
Būrelį lanko ir kelios mergaitės. Su jomis, pasak būrelio vadovo, labai lengva dirbti. Mergaitės itin kruopščios, jos nepripažįsta skubos, nelenktyniauja. Kitaip nei berniukai – jeigu jau vienas padarė modelį, žiūrėk, ir kitas skuba kuo greičiau savo darbą užbaigti, kad galėtų bėgti kartu lėktuvėlį išbandyti…
Mergaitėms nesvarbu, kas ką padarė, jos dirbs tiek, kiek reikia, ir nebaigs darbo tol, kol nebus taip, kaip turi būti pagal visas taisykles, be jokių nukrypimų.
Aukštyje valdyti sunku
Aviamodeliais J. Svirušis susidomėjo 1992-aisiais ir atėjo į senąjį – V. Kudirkos gatvės 6-uoju numeriu pažymėtą Moksleivių techninės kūrybos centro pastatą. Atėjo, pabandė, patiko. Ir jau trečią dešimtmetį yra šiame būrelyje, tik statusas pasikeitė – nuo mokinio iki mokytojo.
Valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtas renginys – tik vienas iš daugelio Moksleivių techninės kūrybos centro iniciatyvų. Jį buvo nutarta rengti Vaikų dienai, pakviesti mažeikiškius gaminti ir leisti aitvarus.
„Šiuo metu esame pagaminę aitvarą, kurio išmatavimai – 210×250 cm. Būtų didesnis – netilptų net į dirbtuves, nepavyktų jo išnešti pro duris. Jį pavyko pakelti į šimto penkiasdešimties metrų aukštį. Naudojau storą sklandytuvo išvilkimo virvę. Tai jau nebe vaikiškas užsiėmimas – tokiame aukštyje aitvarą sunku nulaikyti ir vyrui“, – pasakojo būrelio vadovas.
Pasak J. Svirušio, geriausia iškelti aitvarą į 20–30 metrų aukštį, tuomet jį nesunku valdyti.
