Audronė MALŪKIENĖ
Štai ir prasidėjo Beždžionės metai. Ne bet kokios – raudonos ir ugninės. Kinai sako, kad tai bus kelionių, avantiūrų, neapgalvotų poelgių, aktyvios veiklos ir džiaugsmo metai. Dar sako, kad giminės taps artimesni ir dažniau bendraus, o tie, kurie yra susipykę – pagaliau suras bendrą kalbą ir susitaikys.
Mūsų valdžia irgi, matyt, bus skaičiusi kinų pranašystes – štai paskelbė 2016-uosius vietos bendruomenių metais. Neabejoju, žinojo, kad suartėsime, suartėję susitaikysime ir visi kartu džiaugsimės. Kad tik būtų dėl ko.
Pagal kinus, mūsų metų Beždžionės kredo: „Nesu praeityje, nesu ateityje, esu čia ir dabar. Sutinku gyvenimo įvykius daug nemąstydama, esu gyvenimo upės tėkmėje“.
Gal ir neblogai taip nusiteikti ir pradėti metus. Kas vakar buvo – nesvarbu, kas bus rytoj – dar nežinia. Pasilinksminkime šiandien. Blaškytis neverta nei dėl smulkmenų, nei dėl didelių dalykų – upės tėkmė viską nusineš. Ar gali šakalys, pliauska, menka valtelė turėti nuomonę apie nuolatinę srovę? Gali, bet kas iš to? Dėl to, matyt, ir tikima, kad kryptingiems ir stropiai gyvenimą planuojantiems žmonėms metai nebus malonūs, sėkmingi.
Žodžiu, šiemet neverta žiūrėti į perspektyvą, kurti strategijas, įgyvendinti taktikas. Viskas pasroviui. Kaip valdiškos iniciatyvos ir valdiški pinigėliai… Koks planavimas? Kokie prioritetai? Kokie strategavimai ir įgyvendinimai? Darom – 2016-ka – ir tiek!
Tuo labiau kad Beždžionė nemėgsta nuobodžių žmonių ir rimtuolių, taigi palaikymo iš metų globėjos jie tikrai nesulauks. Išvada: šiemet gali pailsėti visi analitikai, skeptikai ir skundų rašytojai. Beždžionei – nė motais, kad kažkas kažkur ne taip ir ne pagal planą ar numatytas tvarkas. Jei ji nori linksmintis…
Netikite? Paskaitykite šiame puslapyje – trys beždžionės pasisukiojo po Mažeikius. Matyt, jų būta ne ugninių, o metalinių, tad nukentėjo ne apleisti namai ar šiukšlių konteineriai, o ramiai stovintys automobiliai.
Kam galvoti apie vakar ar dar anksčiau mažeikiškių uždirbtus pinigėlius? Kam svarstyti, kas bus, kai jas sugaus ir uždarys į narvą kokiame nors šių laikų zoologijos sode? Čia ir dabar – raktu ar kaltu per automobilius, plaktuku – per veidrodėlius, kūju – per kapotus… Smagumėlis!
Įdomu, ar dvidešimt automobilių – tai dvidešimt viešosios tvarkos pažeidimų? Ar tik vienas? Bet ką aš čia nuobodžiai skaičiuoju, dar supykinsiu Raudonąją Ugninę…
Ar ne šiems smagiems metams ruošėsi ir tie, kurie apkarpė policiją palaikančių asmenų gretas, sugalvoję naujų išlygų – kas gali vadintis policijos rėmėju? Ir vietos policijos budėtojus išretino, palikdami kas aštuntą, bet ir jį – toliau nuo mūsų, į apskrities centrą ištrėmė.
Diskusijos jau vyksta ir apie ligonines – spėju, kažkam atrodo, kad mes per mažai išleidžiame benzinui ar dyzelinui, taigi, kad padėtume degalų pardavėjams, optimistiškai pilsimės pilnus bakus, pirksime niekaip nepingančius viešojo transporto bilietus ir važiuosime! Iš tiesų – ką laimėsi gydydamasis vietoje? Jokių įspūdžių ir nuotykių! Netinkamas, siauras požiūris į nuosavą sveikatą! Žvelkime plačiau: Klinikos plius „Akropolis“, Santariškės plius teatras ar parodų rūmai…
Mokytojai irgi žada linksmintis. O ką veiksi nedirbdamas? Streikas – tokia ugninė, ryški protesto forma. Mažieji beždžioniukai tik džiaugsis laisvais langeliais tarp nusibodusių pamokų, didieji pasimokys patys, jei norės. Juk šiandien mokytojas ne tiek daug ir reiškia, ypač, kai yra internetas, kitos naujosios technologijos ir pagrindinis švietimo principas – mokymasis visą gyvenimą. Gyvenimas ilgas, dar spėsime ir pasimokyti!
O beždžioniški santykiai namuose? Tuoj įsismarkaus, įsisiūbuos, kai tik dauguma gaus valdiškų pinigėlių! Aiškinsis, kas orangutangas, kas – gorila, o katra – makaka. Jei tik neišsiaiškins, tuoj ugningai susirems letenomis, kaktomis ar strėnomis – kol prisistatys pareigūnai ir išveš į valdiškus namus…
Liūdniausia bus tiems, kurie iš prigimties ar pagal situaciją yra rimtuoliai. Prie tokių priskirčiau senjorus. Jiems dėl amžiaus lyg ir nebereikėtų perdėtai linksmintis, o pensijos, priešingai, skatina gyventi tik šia diena… Todėl jie kaip tas beždžionių tiltas – kabo virš prarajos, siūbuoja ir nežinai, kada bumbtels.
O! Štai jie ir galėtų streikuoti – laiko turi pakankamai, budėjimo įgūdžių (prie poliklinikų, valdžios struktūrų ir kituose laukiamuosiuose) – taip pat. Ir patys save užimtų, ir pabendrautų, ir susidraugautų… Ne veltui prasidėjo bendruomeniškumo metai. Ne veltui.
