Laima, Edgaras ir Evaldas Preibiai juokavo, jog teks ieškoti papildomų lentynų apdovanojimams. Vaivos SOVAITĖS nuotr.
Visi pastebi ir džiaugiasi jaunojo sportininko laimėjimais, pasiekimais, medaliais. Tačiau retas susimąsto apie tėvelių indėlį į šią sėkmę bei apie tai, ką jiems tenka pergyventi, stebint savo vaikų varžybas ar dvikovas.
Visa tai nesvetima Laimai ir Evaldui Preibiams – vieno perspektyviausių šalies šešiolikmečių krepšininkų tėveliams.
Lietuvos moksleivių krepšinio lygos sezono uždarymo šventėje šešiolikmetis dviejų metrų ūgio mažeikiškis Edgaras Preibys buvo pagerbtas tarp laureatų net tris kartus – jam įteiktas taikliausio tritaškininko tarp metais vyresnių žaidėjų prizas, jis pripažintas naudingiausiu Lietuvos šešiolikmečių čempionato žaidėju ir išrinktas į simbolinį geriausiųjų lygos vaikinų krepšininkų penketuką.
„Edgaras buvo sportiškas jau nuo mažumės – kurį laiką lankė stalo tenisą, karatė, šioje sporto šakoje taip pat pelnė medalius. Tačiau tuo metu Vladas Šulcas pradėjo rinkti 2002 metų gimimo krepšinio komandą ir pastebėjo Edgarą. O nepastebėti jo buvo neįmanoma – jis jau darželyje iš savo bendraamžių išsiskyrė ūgiu. Prisipažinsiu, labai nenorėjau krepšinio – vaikui sekėsi karatė. V. Šulcas iš pradžių nespaudė: tegul vaikšto ir į karatė, tačiau tegul po truputį pratinasi ir prie krepšinio“, – prisiminė pradžią mama.
Tačiau visada ateina ta diena, kai reikia apsispręsti. Pašnekovai patikino, kad jokio tėvų spaudimo nebuvo – Edgaras pasirinko krepšinį. Skatinti ar kontroliuoti dėl treniruočių tėvams nereikėjo: berniukas į treniruotes ateidavo valanda anksčiau, salė dar būdavo užrakinta. Noras treniruotis niekada neužgeso, be to, vis labiau stiprėjo.
Visas rašinys – „Santarvės“ laikraštyje.
