Asmeninio archyvo nuotrauka
Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos Tolerancijos ugdymo centre nutarėm: rinksim aukas Ukrainai. Aptarėm laiką, pasiskirstėm po dvi, pasidalijom klases. Nutarėm vieną penktadienį (Sedoje turgaus diena) išsiprašyti iš poros pamokų ir pavaikščioti tarp žmonių renkant aukas.
Per dailės pamokas buvo padarytos mažytės Ukrainos vėliavėlės-lipdukai. Kiekvienam aukojančiam – klijuojam vėliavėlę. Pasiruošėm permatomus stiklainius užsuktu metaliniu dangteliu su skylute pinigams įmesti. Ant jo – geltonas-mėlynas lapas su užrašu „Aukos Ukrainai“. Viskas atrodė gerai ir prasmingai, kol nepradėjom pačios akcijos. Pasirodo – tai nėra nei lengva, nei paprasta…
Pirmiausia reikia įveikti savo drovumą, išmokti nereaguoti į pasišaipymus ir abejingumą. Nustebino suaugusiųjų komentarai: dar pensijos negavau, mažai uždirbu, nenoriu duoti karui, nenoriu rusų pykint – dar ims ir pareis… O juk aukodamas bent vieną eurą tikrai nei nubiednėsi, nei praturtėsi. Svarbiausia – mūsų vienybė ir gera valia.
Mokinių abejingumas toks didelis, kad rankos nusviro. Daugumai tokia akcija, renkant pinigus, buvo ne pirma. Smagu buvo dalyvauti Maltos ordino paramos akcijoje, noriai žmonės aukojo Magdelenos atlaiduose Grūstės kapinių koplyčios remontui.
Šį kartą viskas buvo kitaip. Surinkom tik 70 eurų. Aptarėm akcijos klaidas, padarėm išvadas. Nesijaučiam pralaimėję, greičiau sutvirtėję. Tiesiog pasimokėm. Geriau pasiruošim, paieškosim tinkamo laiko ir dar kartą pakartosim aukų Ukrainai rinkimo akciją.
Reikia mokytis pasitikėjimo žmogaus gera valia. Nesinori tikėti, kad mūsų tauta, pati iškentėjusi tremtis, pokario kovas prieš okupantus, šiandien yra abejinga ukrainiečių skausmui, vargui ir nepritekliams.
Gaivilė MILIEŠKAITĖ
Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos II klasės gimnazistė
panelytės, mamos bandelėmis tebekakodamos, nustebo ir išsigando. Pasiėmė stklainius – ir būkt malonūs, primeskit pilnus. O kaip įmest močiutei, kuri gauna 150 eurų pensijos, jei vienai dienai vos 5 eurai tenka, o vaistai kainuoja dešimtimis, plius elektra, malkos, maistas, dar šioks toks drabužėlis iš padėvėtų parduotuvės. Mielos panelytės, pagalvokit, gal tiems žmonėms sunkiau išgyventi nei Ukrainoje. Aš, pvz. esu šokiruota, kad žmonės visą gyvenimą dirbę (ir dabartiniai dirbantieji), galo su galu nesuduria, reikiamų vaistų nenusiperka. Be to, kadangi dabar pilna visokio plauko sukčių – tikrai neaukočiau šiaip gatvėje į stiklainį.
O 70 eurų mažai? Galima nupirkt dėžę kruopų, kažkiek tvarsčių, medikamentų. Ir tokios pagalbos pilnai užtenka! Niekas nesako, kad būtinai reikia aukoti grynaisiais.