Paprastasis kurklys. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Saugok, Dieve, nuo bado, maro, ugnies ir… kurklių. Neabejoju, kad tie, kas susidūrė su šiais daržo siaubūnais, man pritartų.
Paprastasis kurklys labiausiai mėgsta drėgnas dirvas. Į daržus dažniausiai patenka su mėšlu. Stiprūs dantys ir priekinės galūnės puikiai pritaikyti 10–15 cm gylyje rausti urvus ir graužti požemines augalų dalis. Apvytęs augalas tiesiog nugriūva. Nuo jo įvairiomis kryptimis driekiasi piršto storio urveliai, bylojantys apie kurklio kelionės kryptį. Jų kiaušiniai panašūs į skruzdėlių, tik didesni, o ką tik išsiritę kurkliukai primena neįprastai dideles skruzdėles. Vabzdžiai gyvena žemėje, bet ir gerai skraido, bėgioja, plaukia. Į žemės paviršių išlenda retai, dažniausiai naktį. Žiemoja žemėje iki 2 m gylyje, o labiausiai mėgsta šiltas komposto krūvas. Minta dirvoje gyvenančiais gyviais: vabzdžiais, sliekais, o apskritai jiems tinka viskas.
Kurklį išgyvendinti sunku. Cheminiai preparatai tik kuriam laikui juos atbaido, vėliau siaubūnai vėl sugrįžta. Siūlomas toks paprastas kovos būdas: rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje darže iškasti apie 50 cm gylio duobę ir prikrauti mėšlo, ypač tinka arklių. Ieškodami šiltos žiemavietės, kurkliai įsirausia į mėšlo krūvą. Orams atšalus duobę reikia atkasti, o visą turinį paskleisti plonu sluoksniu – kurkliai sušals. Jie nemėgsta chrizantemų kvapo – susmulkintus chrizantemų stiebus sumaišykite su dirvožemiu, ir kurkliai šią teritoriją paliks. Jie spruks, jei į žemę kartkartėmis prismaigstysite žalių alksnių šakelių, jei tarpueiliuose ar prie augalų užkasite kilkių, sardinių, strimelių ar kt. žuvų gabaliukų. Dar galima sugrūsti kiaušinių lukštų, suvilgyti saulėgrąžų aliejumi ir negiliai įterpti į dirvožemį. Pasivaišinę jais kurkliai žūsta. Kurkliams taip pat nepatinka vištų mėšlas, česnakų, serenčių ir kanapių kvapas, šviežiai kalkinta dirva.
Norėdami apsaugoti nuo kurklių daigus, aplink juos į dirvožemį 5–6 cm gyliu įkaskite skardos ar plastikines juostas, 2–2,5 cm iškilusias virš žemės paviršiaus. Po stipraus lietaus urveliai prisipildo vandens, tad kurkliai pradeda rausti naujus, tuomet jie labai gerai matomi ir juos galima sugaudyti. Per sausrą į žemę, šiek tiek žemiau nei žemės kraštas, įkaskite indelius, pripildytus vandens (iki viršaus palikite kelis cm). Pajutę drėgmę kurkliai įkrinta į indelius ir nebegali išsikapanoti. Kartais nuo kurklių gelbsti žibalas (100–120 g/10 l vandens), įpiltas į lizdą. Žibalu sumirkytu smėliu apvedami ir šiltnamiai.
Kenkėjų lizdai naikinami gegužę ir birželio pradžioje tris kartus supurenant tarpueilius. Jeigu birželį išpurensite žemę 15–20 cm gyliu, daug kiaušinėlių išversite lauk ir galėsite surinkti. Kad būtų aišku kur kasti, gegužės pradžioje ant žemės išdėliojama šviežio mėšlo ir uždengiama faneros ar ruberoido lakštu. Kurkliai po jais raus lizdus ir dės kiaušinius. Po 20–30 dienų lizdai sunaikinami.
