Daugiau nei trys mėnesiai kelyje – dviračiu nuvažiuota per 9 tūkst. kilometrų, aplankyta 11 šalių. Tokia buvo Mažeikių gatvės gimnastų klubo „Street Workout Mažeikiai“ prezidento Mariaus Kazlausko vasaros kelionė.
Trečia – pati ilgiausia
Kelionė po Europą – ne pirma išvyka dviračiu 27-erių metų mažeikiškio biografijoje, bet pati ilgiausia pagal trukmę ir nuvažiuotą atstumą.
Prieš dvejus metus jis savaitę dviračiu keliavo po Žemaitijos regioną, pernai per dvylika dienų pasiekė Taliną.
„Anksčiau mėgau būti gamtoje, pavyzdžiui, plaukti baidare, bet norėjosi pamatyti daugiau. Tuomet pasirinkau dviratį. Tokį keliavimo būdą rinkausi, nes pėsčiomis eiti būtų per lėta, o kita priežastis – jei eini pėsčias, daiktus, būtinus kelionei, privalai tempti pats“, – šypsojosi Marius.
Pirmosios kelionės metu jis planavo apvažiuoti Lietuvą, tačiau suskaičiavo, kad tai užtruks ilgai.
Tą vasarą klubo narių ir jo vadovo laukė pasirengimas vaikų stovyklai, kiti darbai, tad M. Kazlauskas apsiribojo Žemaitija.
Tuomet trys draugai iš Mažeikių pasuko į Telšius, po to – Kelmę, Jurbarką, Rusnę, važiavo pajūriu iki Šventosios ir grįžo namo. Tame dviračių žygyje Marius su draugais įveikė 700 kilometrų.
Šalys rikiavosi viena po kitos
Kitą vasarą buvo daugiau laiko, tad penki keliauninkai suplanavo 12 dienų trukusią kelionę dviračiais iš Mažeikių į Taliną. Nevažiuota tiesiai, buvo aplankytos gražesnės Latvijos vietos, įveikta apie 800 kilometrų.
Į šių metų kelionę birželio 5-ąją mažeikiškis išsiruošė vienas. Ir namo grįžo vienas, tik keliose atkarpose jį lydėjo viena lietuvių pora.
Kelionės maršrutas buvo įspūdingas. Iš Mažeikių iki Lenkijos, toliau Marius važiavo Mozūrų kraštu, aplankė Malborko pilį, kitas žinomas vietas, pasiekė Gdanską. Po to pajūriu jis važiavo iki Hamburgo, ten prie mažeikiškio prisijungė jo draugai.
Amsterdamas, Briuselis, Paryžius, kelionė per Prancūziją iki Ispanijos, toliau – piligriminis kelias Santiago de Compostela, Portugalijos vakarinė pakrantė prie Atlanto vandenyno, kol pagaliau buvo pasiektas piečiausias Europos taškas.
„Ten sužinojau, kad yra keltas į Afriką, sėdau į jį, tad buvo ir neplanuota vienos dienos ekskursija Maroke. Po to jau keliavau vienas. Barseloną pasiekiau autobusu, toliau važiavau per Prancūziją, Italiją, Dolomitines Alpes, patekau į Austriją, pasiekiau Miuncheną. Iš jo jau autobusu rugsėjo 12 dieną grįžau į Mažeikius. Dviračiu įveikiau 9235 kilometrus“, – pasakojo M. Kazlauskas.
Dviratis kelionę atlaikė
Šiai kelionei mažeikiškiui pakako vieno turistinio dviračio su prailginta galine dalimi, ant kurios buvo galima patogiai susidėti krepšius ir palapinę. Ši transporto priemonė pasirodė esanti tvirta – jam tik teko pakeisti dvi pradurtas padangų kameras ir padangas, kurios nuo ilgo važiavimo nusidėvėjo, prireikė pirkti naujus krepšius, nes ankstesni sulūžo.
Marius per dieną stengėsi įveikti vidutiniškai apie šimtą kilometrų. Jis naudojosi programėle, kuri išvertus vadinasi „Šilti dušai“ – ji skirta tokiems keliautojams dviračiu.
„Žmonės joje skelbia, kad priima keliautojus pernakvoti į namus arba leidžia pastatyti savo kieme palapinę. Iš ryto pasižiūrėdavau, kur daugmaž šimto kilometrų atstumu yra toks taškas, parašydavau tam žmogui, sulaukdavau jo sutikimo ir važiuodavau“, – pasakojo M. Kazlauskas.
Kai pasiekti numatytos vietos nepavykdavo, Marius įsikurdavo kitaip – jam teko palapinę statyti ir miškelyje, ir prie ežero, ir kempinguose. Štai, pavyzdžiui, Olandijoje visur yra privačios valdos, jose negalima įsikurti tik panorėjus.
Saugumu išsiskyrė Olandija
Mažeikiškis pripažino: sunkiausia jam buvo važiuoti Ispanijoje, piligrimų keliu, ten – vien žvyras ir akmenėliai, statūs kalnai. Didžiulis išbandymas Mariaus laukė ir Dolomitinėse Alpėse, kai kelias visą dieną kilo tik aukštyn. Tiesa, ten keliai asfaltuoti, tačiau, pakilus 1800 m virš jūros lygio, buvo ilgas ir status pakilimas žvyruotu taku – važiuoti juo neįmanoma, teko nešti dviratį su visais daiktais.
M. Kazlauskas pasakojo: visą kelionę važiuoti buvo saugu, ypač išsiskyrė Olandija, kur dviračių takai idealūs, o dviratininkams – pirmenybė. Vienintelį nepatogumą mažeikiškis patyrė prie Suvalkų, kai teko 20 kilometrų važiuoti automagistrale, o tai yra draudžiama. Ten stovėję policijos pareigūnai, matyt, žinojo apie dviratininkų bėdas šioje atkarpoje ir Mariaus nestabdė.
Paprastai M. Kazlauskas stengėsi važiuoti mažesnio intensyvumo keliais – grožėtis gamta, aplankyti mažesnius miestelius, tačiau didmiesčių išvengti jam nepavyko. Keliautojas užsuko į Gdanską, Hamburgą (jame dviratininkams labai patogu – gatvėse jiems yra išskirtos juostos), Amsterdamą, Briuselį, Paryžių, Bordo, Barseloną, Portą, Lisaboną, Turiną.
Kelyje jis sutiko tik vieną lietuvį. Amsterdame Marius, norėdamas užeiti į muziejų, jo darbuotojo angliškai paklausė, kur pastatyti dviratį. Paskui tas žmogus mažeikiškį išlydėjo pro duris, o, pamatęs ant jo dviračio lietuvišką trispalvę, lietuviškai palinkėjo gero kelio.
Vakarais virė diskusijos
Vienas iš pagrindinių tokios kelionės privalumų – galimybė bendrauti su įvairiais žmonėmis.
„Esu komunikabilus, domiuosi viskuo – nuo politikos iki sporto. Nakvynei mane priimdavo įvairių šalių žmonės. Kai kuriuos jūs pavadintumėte keistuoliais, juk iš tikrųjų ne visi gali priimti nepažįstamus keliautojus. Kai kurie namo raktus palikdavo pašto dėžutėse ar dar kur nors, o patys būdavo išvykę.
Neretai su šeimininkais vakarais diskutuodavome: aš atsakydavau į klausimus apie juos dominančias Lietuvos aktualijas, jie pasakodavo apie savo šalį, jos naujienas, požiūrį į įvairius pasaulio įvykius. Su kai kuriais dar ir dabar palaikau ryšį“, – pasakojo keliautojas.
M. Kazlauskas matė, kaip Portugalijoje gesinamas miško gaisras. Vietiniams žmonėms tai didelio įspūdžio nekėlė – anot jų, miškai dega kiekvieną vasarą… O Mariui buvo labai įdomu matyti, kaip prie upės nusileidžia sraigtasparnis, prisipildo vandens ir skrisdamas išpila jį ant degančių medžių.
Planuose – nuotraukų paroda
Mažeikiškio kelionę palengvino įvairios programėlės, tačiau jis įvardijo ir vieną padarytą klaidą – iš anksto neužsisakė bilietų į norimus aplankyti muziejus. Pavyzdžiui, be išankstinės registracijos į Luvrą ar kitus žinomus muziejus patekti nebuvo jokios galimybės.
Trijų mėnesių kelionę M. Kazlauskas pavadino idealios trukmės išvyka. Ji, pasak mažeikiškio, fiziškai nenuvargino, dar būtų užtekę jėgų važiuoti ir toliau, tačiau traukė namai, reikėjo užsiimti kitomis veiklomis.
Dabar daugiau dėmesio M. Kazlauskas žada skirti gatvės gimnastų klubui, Mažeikių muziejuje planuoja surengti nuotraukų iš kelionės po Europą parodą.
Kur keliaus kitą vasarą, mažeikiškis neišduoda – pasak jo, idėjų yra nemažai, tačiau, kol tai tik idėjos, apie jas geriau garsiai nekalbėti.
Nuotr. iš Mariaus KAZLAUSKO asmeninio archyvo
