Violeta Šoblinskaitė: „Tėtė buvo žmogus, kuris mus vedė“

Violeta Šoblinskaitė pažadėjo: nauja knyga pirmiausia pasieks Žemaitiją. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Šiemet, gruodžio 24 d., žymiam mūsų krašto žmogui – kalbininkui Adomui Šoblinskui – sukaktų 85-eri. Deja, jis jau daugelį metų ilsisi Karmėlavos pušyne netoli Kauno, kur jo žemiškąją ramybę saugo medinis Rūpintojėlis.
Adomas Šoblinskas gimė ir augo Nausodės kaime, baigė Sedos gimnaziją, kurį laiką gyveno ir dirbo Mažeikiuose, vėliau direktoriavo Tirkšlių vidurinėje mokykloje, neakivaizdininku įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, galiausiai pakėlė sparnus į Vilnių, apsigynė mokslinį darbą, tapo docentu, parašė reikšmingų stilistikos ir didaktikos knygų.
Šiandien kalbamės su kalbininko dukra – rašytoja Violeta Šoblinskaite.

– Violeta, nuo tėvo mirties prabėgo 27 metai. Jis mirė labai jaunas, sulaukęs vos 58-erių. Kas išliko atminty iš tų dienų, kai sužinojote apie ištikusį insultą, kai budėjote prie jo lovos, slaugėte, laidojote?
– Sunkios tai buvo valandos. Vis dar slogu širdyje, kai jas prisimenu, nes grįžtu ir grįžtu prie klausimo: ar mes, artimiausieji žmonės, galėjome būti Tėtei geresni, šiltesni, atidesni? Ar viską padarėme, kad jo širdis taip anksti nepaliautų plakusi? Deja…
Gyvenimas Tėvelio tikrai negailėjo, neglostė. Nors jo bičiulių, geradarių ratas labai platus, visi – tokie pat „vargo pelės“. O akademinė aplinka anuomet nebuvo labai geranoriška, nors iš šono galėjo ir kitaip atrodyti. Netrūko čia ir ambicijų, ir paprasčiausio žmogiško pavydo. Kita vertus, juk žinome, kokie laikai buvo! Tėtę spaudė stoti į partiją, o dėl to, kad nestoja, visaip kaip „marinavo“ daktaro disertacijos gynimą, kaišiojo pagalius į ratus… Jis gyveno nuolatos įsitempęs – lyg kareivis, nežinantis, ar priešas netyko užpulti iš nugaros. Tokiomis aplinkybėmis vien tik šeima žmogui suteikia saugumo jausmą.
Kai tu turi ramybės oazę, kurioje atgauni jėgas, atimtas plėšraus kasdienio pasaulio, lengviau iškęsti ir nemalonumus, kokie tavo pečius beužgriūtų. Vilniaus namai, kuriuose mes apsigyvenome Tėtei bebaigiant rašyti kandidatinę disertaciją, tie namai, kurie galėjo ir privalėjo tapti jo tvirtove, buvo tik dar vienas „čiuptuvas“, siurbiantis gyvasties syvus. Atgaivą Tėvelis rasdavo gal tik Nausodėje. Savo tėvų Jadvygos ir Stanislovo nepaprastai mylimas, pats juos be galo mylėjęs, tėviškėje pabuvojęs jis tapdavo visai kitokiu žmogumi, net veidas atjaunėdavo. Gal todėl Nausodė tokia brangi ir man? Tačiau, kad ir kaip bebūtų skaudu tą pripažinti, polinkis į aukštą kraujospūdį, kuris – negydomas – galiausiai baigiasi insultu, ne iš oro, o būtent iš tėviškės. Abi Tėtės močiutės – ir iš tėvo, ir iš motinos pusės – buvo šios negalios pakirstos, vėliau liga suparalyžiavo Tėtės brolį Aleksandrą, kurį iki mirties atsidavusiai slaugė žmona Vanda.
Kiekvieną Kūčių vakarą, kai dedu ant stalo dar vieną lėkštelę, iš kurios niekas nevalgys, būna truputį graudu, nes mūsų šeima laukia ne vien gimsiančio Kūdikėlio… Pasimeldę įprastai, mes dar ir „Viešpaties Angelą“ sukalbame, linkėdami amžinosios šviesos ne vien Tėveliui, su kurio gimtadieniu šventė sutampa, bet ir mano Anytai, gimusiai diena anksčiau, kuri užmigo Viešpatyje sulaukusi 93 metų ir būdama guvaus proto.
Esu gyvenimo vėtyta ir mėtyta, ne vieną artimą per netrumpą savo amželį palydėjau į amžinybę… Ne sykį ir ne du atrodė, kad jau nebeištversiu, kad tiesiogine žodžio prasme, visai ne metaforiškai, širdis ims ir persprogs per pusę, tačiau Tėtės mirtis iki šiol tebėra visų skaudžiausia mano patirtis.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po tėvo mirties?
– Labai. Baisiai… Nebetekome didelės dalies stiprybės – tiek aš, tiek brolis. Iš mūsų buvo atimtas autoritetas – ir mokytojas, ir pavyzdys, ir žmogus, galintis padėti kebliausiose situacijose, išsprendžiantis jas, kaip šachmatininkas kad išsprendžia sudėtingiausią uždavinį. Metafizinis glėbys, kuriame Tėtė mus, savo vaikus, glaudė, staiga išskydo, atšalo. Liko tik smėlio kauburėlis Karmėlavoje, knygos, šūsnelė laiškų, dokumentų, vienas kitas daiktas…
Laiškų, atsiminimų ir liudijimų knygoje apie Adomą Šoblinską, kurią kartu su broliu „sulipdėme“, pervartos tema labai gražiai pasisakė Nomeda, mano brolienė. Pacituosiu iš atminties: „Jeigu uošvis būtų gyvas iki šiandien, visų mūsų, o ir jo anūkų likimai gal būtų susiklostę kur kas laimingiau.“

– Kiek jus pažįstu, balse visados girdžiu, kad žodį „tėvas“ tariate iš didžiosios raidės… Kaip, kada tėvas atėjo į jūsų pasaulį, kaip užėmė jame tokią didelę, slėpiningą vietą? Ar jūsų broliui tėvas reiškia tiek pat daug, kiek ir jums?
– Tiek brolis, tiek aš, manau, turime „priklausomybę“. Amžinatilsį Tėtės priklausomybę. Tėtė buvo tas, kuris mus vedė. Vedlys. O jaunam žmogui juk labai svarbu autoritetas, į kurį galėtumei lygiuotis, kuriuo tikėtum. Ar mudu su broliu buvome klusnūs vaikai? Žinoma, kad ne. Ir maištavome, ir priešinomės „drausmės diktatui“, ir puoselėjome slaptą viltį, gyvensią tikrai kitaip nei mūsų tėvai…
Tačiau svarbiausia, ką gavome iš Tėtės, nusėdo širdyje visam gyvenimui: atsidavusiai mylėk savo artimą, nevok, nemeluok, nežudyk, dėkok Dievui už tai, jog turi Tėvynę ir jos kalbą, dėkok už kiekvieną nugyventą akimirką, nuolatos lavinkis, plėsk akiratį, žavėkis gamtos stebuklu – netgi dargana, daug skaityk, kad žmonės, gyvenę prieš tūkstančius metų, taptų tau tokie brangūs ir artimi, lyg pažinotumei juos asmeniškai… Sakysite, nieko čia gudraus? Sakysite, Viešpaties jau kadų kadės visa tai žmogui liepta ir išsakyta. Tačiau Viešpats nurodo, nukreipia, inicijuoja, o šeimos tėvas moko išgirsti, laikytis ir vykdyti.

– O mama? Kuo ji dirbo, kiek namų kerčių laikė? Ar ji jautė, ar suprato, kad užleidžia didelę vaikų meilės dalį savo vyrui?
– Mama, jeigu nebūtų senuolytė, sulaukusi jau 86-erių, ir vis dar dirbtų, šiandien vadintųsi bendruomenės slaugytoja. O tais laimingais laikais, kai tebebuvome vaikai, jos „titulas“ skambėjo kur kas gražiau – gailestingoji seselė. Gailestingumas juodu su Tėte ir suvedė – susipažino Mažeikių ligoninėje, kai Tėtis dėl ligos buvo komisuotas iš sovietų kariuomenės, o ji ten atliko praktiką.
Labai laimingi jiedu, mano supratimu, nebuvo. Tačiau ne vaikams spręsti apie tėvų tarpusavio sutarimą! Turime tik dėkoti Dievui, kad sutiko vienas kitą, kad buvo kartu, kad pradėjo mus – mūsų kūnus ir sielas, kad užaugino.
Praėjus penkeriems metams po Tėtės mirties, Mama sutiko tikrai puikų, jaukų ir gerą žmogų ir nugyveno sykiu su juo penkiolika tokių metų, apie kokius, matyt, svajojo visados.
Aš iš Mamos pasimokiau daugelio dalykų – ir „kirvio sriubą“ virti, ir pamanomą suknelę iš… kokio perkeliuko pasisiūti. Va, tik siuvinėti neišmokau – kantrybės pritrūkdavo, o ir laiko gaila – geriau jau kokią knygą nusitverti… Mamos pamokos labai pravertė atsisėdus ant savos dugninės. Ačiū Dievui, užaugau ne „fifa“, ne dama su šuniuku ir ne gliancinių žurnalų ponia. Mano rankos jokio darbo nebijo.
Nuvariau į lankas? O juk klausėte apie meilę…
Na, meilė juk – ne kokia nors matematinė išraiška. Kiekvieną žmogų mylime vis kitaip, o ir pati meilė kinta – auga, mažėja, bręsta, vėsta, vėl atsinaujina… Meilė yra tai, ko niekas ligi šiol neatspėjo, nors milijonai mylėjo iki mūsų ir mylės po mūsų.

– Pasidėjau ant stalo jūsų parašytas poezijos ir prozos knygas, kurias aš turiu: „Šešėlio erškėtrožė“, „Stirnino metai“, „Vilkų marti“, „Obuoliai iš meilužių sodo“, „Tyruliukuose viskas gerai“ ir verstą iš rusų kalbos Čabua Amiredživi „Mėnulio sūnus“. Kaip manote, jei nebūtumėte Adomo Šoblinsko dukra, kas iš jūsų būtų išėję? O gal prie to, kad verčiate iš vokiečių, lenkų, rusų kalbų taip pat prisidėjo gabumai, paveldėti iš tėvo?
– Mano polinkis suprasti ne vien tiktai šnekantį ar rašantį lietuvį – tikrai iš Tėtės. Jis svajojo studijuoti vokiečių kalbą, gerai mokėjo latviškai, vokiškai, čekiškai, rusiškai, gaudėsi angliškai. Lituanistiką pasirinko todėl, kad Vilniuje neakivaizdžių vokiečių filologijos studijų nebuvo, tik Maskvoje. Į Maskvą važiuoti nei norėjo, nei galėjo – juk jau buvo vedęs, o ir aš buvau gimusi.
Palikti žmoną su mažu vaiku, o pačiam trenktis į tolybes, iš kurių, bėdai nutikus, ne taip greitai parlėksi? Ne, nieku gyvu! Ne mano Tėvelio būdui. Tad vokiečių kalbos studijas baigiau… aš. Atrodytų, nusekiau paskui Tėtės svajonę… Nors iš tikrųjų mano pasirinkimą lėmė visai kitos priežastys, o apie Tėtės jaunystės norą sužinojau tik tuomet, kai jau buvau įstojusi į universitetą.
Dėl mano pačios parašytų knygų… Ar taip jau svarbu ilgoka „litanija“? Kam įdomu, surinks vardą pavardę internete – visi pavadinimai ten yra. Svarbu juk ne knygų kiekis, o kokybė. Ar viskas, kas mano padaryta, labai kokybiška? Aišku, kad ne, tačiau aš ir „šlubųjų vaikų“ neatsisakau – rašai juk taip, kaip tuo metu atrodo, paskui, kai knyga jau išeina, atgailauji: gal ir ne visai gerai pavyko… Tik jeigu būtum, žmogus, pernelyg reiklus ir priekabus pats sau, leidyklos nepasiektų joks rankraštis – vis rastųsi ir rastųsi ką taisyti ar pridurti.

– Žinau, kad Adomo Šoblinsko 85-mečiui užsimojote išleisti knygą „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“. Ar greitai ji pasirodys?
– Knyga, nors ir vėluoja pasirodyti, jau atspausdinta. Liko ją tik įrišti… Kad ne šią, tai kitą savaitę, vos tik pasiimsime ją iš spaustuvės, pirmučiausieji egzemplioriai pasieks Žemaitiją. Žinau, kad knygos laukia giminės, ypač Tėtės pusseserė Olga ir jos vaikai, taip pat – dar likę liudytojai, kurie mokėsi ar dirbo kartu su Tėveliu, gerai jį pažinojo. Vieną pirmųjų egzempliorių abu su broliu užrašysime Jums, miela Genoveita, nes esate viena šio sumanymo „kaltininkių“. Juk ne kas kitas, o Jūs nutarėte surengti Sedoje konferenciją, minint Adomo Šoblinsko 80-ąsias gimimo metines. Jūs pirmoji palaikėte ir mūsų iniciatyvą – įamžinti Tėtės atminimą, pastatant Rūpintojėlį, kiek kitokį nei tas, kuris rymo prie kapo, bet labai mums brangų ir gražų…
Žemai lenkiu galvą visiems – mažeikiškiams ir sediškiams – už tokią nuostabią dovaną Tėtei. Dieve, kokie nepamirštami ano rudens įspūdžiai, patirti Sedoje! Beje, kaip tik per šį gražų, jaudinantį renginį pavyko susipažinti su daugeliu žmonių, kurių paliudijimai knygą labai praturtino.
Esu dėkinga broliui, kad prisiėmė bendraautorystės naštą. Viena pati tikrai nebūčiau tokios „įkalnės“ įveikusi. Žinau, kad knyga nėra tokia puiki, kokia galėtų būti, jei būtume susigriebę ją rašyti kur kas anksčiau… Tačiau, matyt, taip lemta – kas pavyko, pavyko, o kas ne, tai ir ne.

– Ačiū už pokalbį, tačiau pabaigai norėčiau dar vieną klausimą… Seniai jau esate suaugusi, seniai jau pati mama, bet vis dar labai stipriai jaučiate esanti… duktė. Ką šiandien galėtumėte pasakyti apie savo tėvo tėvystę?
– Nė vienas nesame tobulas. Adomas Šoblinskas – irgi joks angelas. Tačiau jo tėvystė, mano manymu, buvo nepaprasta. Kokio siūlo reikia, kokio pavadžio, kad vaikai, turintys jau daugiau metų, nei Tėtės sulaukta, vis viena būtų – gerąja prasme! – stipriai priraišioti prie savųjų šaknų, susaistyti įsipareigojimų, mylintys ir besiilgintys? Tikiu: Tėtė nenuleidžia nuo mūsų akių dar ir šiandien, nors apkabinti jau nebegali.

Genoveita GRICIENĖ