Jiems, buvusiems laikraščio darbuotojams, pirmadienį pažymėtas „Santarvės“ 60-mečio jubiliejus buvo puiki proga sugrįžti į praeitį, galbūt ir į jaunystę, prisiminti, kas buvo miela ir gražu. Proga pažvelgti į šiandieninį laikraštį anų dienų akimis ir palyginti: tokią „Santarvę“, kokią leidžiame šiandien, prieš kelis dešimtmečius būtų buvę sunku įsivaizduoti. Kitos galimybės, kitos darbo sąlygos, kitas tempas.
Šventės šurmulyje pakalbinome keletą buvusių kolegų, prašydami pasidalyti mintimis, išreikšti šią akimirką užplūdusius jausmus ir nuotaikas.
Laima RAUGALIENĖ,
korespondentė:
– Šventės visada yra džiugu. Jubiliejinė šventė – dviguba šventė.
Malonu buvo susitikti senus, buvusioje „Pergalės vėliavoje“ dirbusius ir dabar „Santarvėje“ tebedirbančius žmones. Valandėlę pabendrauti ne darbo aplinkoje. Kartu su jais prisiminti jau istorija tapusius mūsų rajono įvykius, neeilinius Mažeikių miesto žmones.
Sigitas SKABEIKIS,
korespondentas:
– Labai malonu, kad kolektyvas mūsų nepamiršo. „Santarvei“, kaip moteriškos giminės atstovei, galbūt ir ne visai delikatu būtų priminti jos amžių. Tačiau tegul ji man atleidžia, jeigu pasakysiu, kad įžengusiai į septintąją dešimtį, ateityje jai linkiu būti dar jaunesnei sau ir savo skaitytojams.
Antanas BARAUSKAS,
ilgametis rajoninio laikraščio
redaktorius:
– „Santarvė“ šiandien nepalyginamai gražesnė, spalvinga, ryški. Didžiulė technologijų pažanga. Redakcija atsiskyrė nuo spaustuvės ir dabar jau niekam nebereikia kvėpuoti švinu, iš kurio anksčiau buvo liejamos laikraščio eilutės.
Šiandieninė šventė labai graži, įspūdinga, puikiai organizuota, kaip sakoma, aukšto lygio. Mes anais laikais neturėjom tokių galimybių, ir nieko panašaus surengti negalėjome. Nors laikraštis ir duodavo didelį pelną, bet visus ūkinius reikalus tvarkė Laikraščių ir žurnalų susivienijimas „Periodika“, kas ketvirtį mūsų pinigus „nurašydavo“ ir atiduodavo nepelningai dirbančioms laikraščių redakcijoms.
Visam masiniam darbui per metus buvo skiriama 200 rublių. Už tuos pinigus pagerbdavome laiškininkus, vieną kitą rašinio autorių, paskatindavome literatūrinio konkurso nugalėtoją, suorganizuodavome fotokonkursėlį. Iš tų pačių pinigų kartu su rajoniniais kultūros namais balandžio 1-ąją surengdavome agitmeninių brigadų konkursus. Buvo įsteigtas pereinamasis prizas, užėmusiems pirmąsias vietas įteikdavome diplomus. Iš Liaudies kūrybos namų atvažiuodavo specialistų komisija, bet lemiamas žodis, kaip laikraščio redaktoriui, priklausydavo man.
Tos juoko šventės, per kurias salė būdavo sausakimša, turėjo įtakos ir mūsų rašiniams. Tai buvo pretekstas imtis rimtesnių temų, kritikuojant tarybinį gyvenimą.
Grįžtant prie laikraščio poligrafijos, turiu pasakyti, kad dar mano vadovavimo laikraščiui laikais Mažeikiuose buvo numatyta pastatyti 54 darbo vietų spaustuvę ir administracinį pastatą, kuriame įsikurtų redakcija, valgykla, būtų garažai ir uždaras kiemas, knygrišykla. Spaustuvės reikėjo ir Naftos perdirbimo gamyklai, kuri šia statyba turėjo būti suinteresuota.
Spaustuvę buvo numatyta statyti prie Profesinės technikos mokyklos. Paruoštas projektas jau buvo suderintas su „Periodika“, surinkti visi reikalingi parašai, išskyrus gaisrininkų, garantuotos lėšos. Tačiau S. Giedraičiui (Komunistų partijos Mažeikių rajono komiteto pirmasis sekretorius, – aut. past.) atsirado svarbesnių reikalų, tokių kaip paminklų statymas, ir jau iš pat pradžių buvo aišku, kad jis nori tą idėją sužlugdyti.
Sąjūdžio laikais jo lyderiai, siekę atsikratyti manimi, reikalavo keisti ir laikraščio pavadinimą. Partijos pirmuoju sekretoriumi tada dirbo Romanas Songaila. Naujajam laikraščio pavadinimui išrinkti paskelbėme konkursą visuomenei. Sulaukėme įvairiausių pasiūlymų, vyko svarstymai partijos rajono komiteto biure, tačiau jie neatitiko laikmečio dvasios. Mačiau, kad nieko iš to neišeis.
Atėjo toks laikas, kai partijos rajono komitetai ėmė galutinai žlugti. Mažeikiuose liko dirbti tik pirmasis sekretorius – Algimantas Čepys. Atsitiktinai, skaitant Spalio metinių minėjimui skirtą M. Gorbačiovo „dešiniosios rankos“ A. Lukjanovo pranešimą, užkliuvo žodis „santarvė“. Pamaniau, kad toks pavadinimas laikraščiui visai tiktų.
Šio klausimo su niekuo nebederinau, be jokių „monų“ parašiau įsakymą, ir nuo tada laikraštis eina „Santarvės“ pavadinimu.
Pirmąjį pavadinimo vinjetės variantą sukūrė Pavasario vidurinės mokyklos dailės mokytojas Aleksandras Novakas.
Adolfina JASIENĖ,
korespondentė:
– Iš širdies sakau: labai graži šventė. Smagu stovėti šalia buvusių kolegų ir tik viena liūdna gaida – žiūriu į tuos taip gerai pažįstamus veidus, į žmones, su kuriais tiek daug metų kartu dirbome, ir mintyse kartoju ką tik scenoje skambėjusios Romo Dambrausko atliekamos dainos žodžius: „laiko nesustabdysi“…
Šie žodžiai tarsi įprasmina visą renginį, nes metai iš tiesų taip greitai bėga, o laikas mus keičia: šiandien jau visi balti. Visi senstame ir privalome užleisti vietą kitiems.
Džiugu, kad buvome prisiminti, kad buvome pakviesti, kad įvykęs susitikimas sugrąžino į pačius gražiausius jaunystės laikus, iš kur, dirbant senajame laikraščio kolektyve, atėjo gyvenimo patirtis.
Buvusiems kolegoms, tebedirbantiems „Santarvėje“, linkiu išsilaikyti dabartiniame savo kolektyve kiek galima ilgiau.
Tikėjau ir tikiu, kad su plunksna galima keisti gyvenimą, kad galima jį daryti geresnį, gražesnį, kad galima padėti žmogui. Sėkmės siekiant šių tikslų.
Audrė MAMEDOVA,
korektorė:
– Manau, jog kiekvienas, dalyvavęs laikraščio gražaus jubiliejaus paminėjime, turėjo realią progą įsitikinti posakiu: „Kas moka dirbti, tas moka ir švęsti“…
Besišypsantys redakcijos kolektyvo nariai tą vakarą niekam neleido pasijusti nelauktu, svetimu, nesavu. Turi turėti sieloje kažką įstabaus, kad sukurtum tokią aplinką, tad to neatimsi. Tik eilinį kartą gali padžiūgauti.
Džiaugiuosi, kad kažkada gyvenime (ir tą vakarą) buvau su tais žmonėmis. Atgijo emocinė atmintis, norėjosi juos kaip niekada nuoširdžiai apkabinti.
Konfucijus yra pasakęs: „Kiekvienas kas ketvirtas pro mane praeinantis žmogus yra mano mokytojas“. Drįstu suabejoti jo teisumu: šiame kolektyve visi tuomet buvo mano mokytojai.
„Raidžių dėlionės“ ir dabar iš pakitusio kolektyvo galima pasimokyti.
Ilgą laiką galvojau, kad praeitis atsiduoda naftalinu. Pasirodo, nieko panašaus: norėjosi, kad šis vakaras niekada nesibaigtų.
Renkant sveikinimo puokštę laikraščio kolegoms, ne šiaip sau žvilgsnis sustojo ties saulėgrąžų žiedais…
Jos visada gręžiasi į šviesą. Norėtųsi, kad ir laikraščio publikacijų nuotaika visada būtų tokia.
Algimanto TIRLIKO nuotrauka
