Rudens lygiadienio apeigų akimirkos. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
[nggallery id=213 template=caption]Mažeikiškiai ir aplinkinių kaimų žmonės jau šeštą kartą rinkosi prie Daubarių piliakalnio: juos čia sutraukė galimybė bendrai sutikti rudens lygiadienį bei paminėti Baltų vienybės dieną. Ant didžiojo piliakalnio susirinkusieji klausėsi folkloro ansamblių „Alksna“ ir „Alksniukai“ dainų, stebėjo senovės baltų papročius, patys dalyvavo pagoniškose apeigose.
Gilinamasi į save
Rudens lygiadienis šiemet į Lietuvą atėjo rugsėjo 22-ąją 17 valandą 49 minutės. Tada prasideda astronominis ruduo, nuo kurio tamsusis paros laikas savo trukme aplenkia dieną ir toliau ilgėja.
Ant Daubarių piliakalnio šiemet paskutinį kartą skambėjo ragų gausmas: šie, laikantis tradicijų, užleidžia vietą kanklėms ir laukia kitos vasaros. Žmogus atsigręžia į save, įsigilina į savo vidaus pasaulį, protėvių išmintį, ieško santykio su aukštesnėmis būties sferomis.
Apsiprausę vandeniu, nusišluostę į lininius rankšluosčius, Baltų vienybės dienos dalyviai užkopė į kalną: kai kas atėjo ne tuščiomis, o atsinešė po pliauską malkų bendrai ugniai kurti bei po akmenį simboliškam aukurui statyti.
Liko latviai ir lietuviai
Šventė prasidėjo laužo kūrimu: ugnis – baltų vienybės simbolis – uždegama aukščiausiose apylinkės kalvose ir piliakalniuose, prisimenant, kad baltų gentys signaliniais laužais įspėdavo viena kitą apie artėjantį priešą.
Baltų gentys: žiemgaliai, sėliai, latgaliai, našlėnai, skalviai, prūsai, jotvingiai, galindai ir kitos, seniai išnyko, šiandien baltų kalbomis, kurios yra vienos seniausių indoeuropiečių šeimoje, pasaulyje tebekalba tik lietuviai ir latviai.
Rudens lygiadienį lietuviai dėkodavo dievui Žemininkui už derlių ir jam aukodavo gyvulius.
Bėdos sudegintos
Skambant apeiginėms dainoms vaidilutės, eidamos apie laužą, aukojo duoną, vandenį ir druską, po to duona, lietuvišku gėrimu, sveikindami vieni kitus su lygiadieniu ir linkėdami skalsos ir sveikatos, dalijosi visi apeigų dalyviai.
Jie taip pat turėjo progą nusimesti pečius ir širdį slegiančią sunkumų, bėdų, negerumų, nelaimių naštą: visa tai mintimis „sukrauti“ į šiaudą, o po to jį sudeginti.
Dievams padėkota už išaugintą, subrandintą derlių, juo pasidalinta tarpusavyje. Paslaptingumo, nežinomybės aura, apgaubusi apeigos dalyvius, sunkiai paleido juos į namus laukti kito šiltojo metų laiko sugrįžimo.
