Žemalės Viešpaties apreiškimo švč. Mergelei Marijai bažnyčia iki Pirmojo pasaulinio karo garsėjo melodingais varpais.
Paveldo objektai turi išskirtinę savybę – prakalbinti praėjusį laiką. Jie mums leidžia suvokti buvusių kartų meninį skonį, technologijų įsisavinimo lygį, finansines žmonių ar bendruomenių galimybes, ekonominius ir politinius tarpvalstybinius ryšius. Gaila, bet kultūros vertybės turi ir kitą savybę – nykti. Šis procesas būna natūralus, bet dažniausiai jį paspartina neapgalvoti žmogaus veiksmai ar savanaudiški tikslai.
Visada malonesnis yra atradimo nei atsisveikinimo su kultūros vertybe jausmas. Tai paliudija ir šio varpo istorija.
Netikėtas skambutis
Ruošiant knygą „Telšių vyskupijos bažnyčių varpai“ 2013–2014 m. apžiūrėjau visų šventovių varpus, juos katalogizavau, tikslinau gamintojus, domėjausi aukotojais, instrumentų puošyba ir senųjų varpų likimais.
Suprantama, kad geriausiai buvau susipažinęs su gimtojo Mažeikių rajono varpais, nes juos ne tik teko girdėti, bet, dirbant su paveldu, ir pačiupinėti. Todėl nustebino Tirkšlių ir Žemalės klebono dr. Petro Smilgio telefoninis skambutis – klebonas pranešė, kad su prižiūrėtoja Janina Budrikiene Žemalės bažnyčioje surado varpą. Ant jo esantis užrašas rodąs, kad jis buvo nulietas 1805 m.
1797 m. nulieto varpo fragmentas su aukotojo donaciniu įrašu. 2014 m. Autoriaus nuotrauka
Žemalės bažnyčia ir taip išsiskyrė iš visų rajono parapijų varpų gausa (turėjo 6 varpus) ir melodingumu, todėl naujasis radinys buvo netikėtas.
Klebonas paaiškino, kad užrašas yra ilgesnis, ir pakvietė instrumentą apžiūrėti. Suprantama, kad ir man pačiam rūpėjo patyrinėti naująjį radinį.
Kur kabėjo šis instrumentas?
Deja, atsitinka kaip visada – niekaip nesurandi laisvo laiko. Tik paskambinus Lietuvos televizijos „Atspindžių“ laidos vedėjai Ingridai Daraškevičiūtei, kuri kūrė siužetą apie mūsų iškilųjį kraštietį žodininką, muziejininką, poetą Dionizą Pošką, supratau, kad vyksime ne tik į Mažeikių muziejų, bet ir į Lėlaičius. Nuo jų ir Žemalė jau ranka paduoti.
Kadangi senojoje jos bažnyčioje buvo palaidoti D. Poškos mama ir du broliai, tikėjausi, kad gal aplankysime ir parapijos širdį.
Laidos kūrėjams papasakojau ir apie išskirtinius Žemalės bažnyčios instrumentus – varpus ir vargonus. Paminėjau, kad yra surastas dar iki tol nežinotas varpas, kurio nesu aprašęs. Visi šie paveldo objektai buvo įamžinti juostoje, o man susidarė puiki galimybė apžiūrėti naująjį radinį bei apie jį išsakyti pirmuosius pastebėjimus.
Įdomu, kad laida apie Žemalės vertybes per televiziją buvo parodyta anksčiau nei apie D. Pošką.
Dabar, jau praėjus beveik pusmečiui nuo naujai surastojo varpo apžiūrėjimo, vis kirba mintis, kad gal šis varpas galėjo kaboti ne Žemalės bažnyčioje, o Lėlaičių koplyčioje. Manau, kad ši versija bus labiau tikėtina, pateikus varpo duomenis.
Du panašūs varpai
Instrumentas yra nedidelis, net vertinant Lietuvos ar Telšių vyskupijos masteliais. Jo skersmuo – 24 cm, o aukštis be karūnos – 19,5 cm. Varpo puošyba kukli. Jį juosia tik kelios rumbos. Tarp viršutinėje dalyje esančių dviejų rumbų yra išgraviruotas tekstas: „1805 r. Fun: Przez MARYANNE STYRPEYKOWI Chor. P.T.X..Z.“
Išskleidus santrumpas ir išvertus į lietuvių kalbą, jį reikėtų skaityti: „Funduotas 1805 m. per Telšių pavieto, Žemaitijos kunigaikštystės vėliavninkienę Marijoną Stirpeikienę“.
Tarpas tarp šių rumbų yra vienas centimetras. Dar trys rumbos skiria graižą nuo liemens. Varpo ąsos puoštos reljefinėmis angeliukų galvutėmis. Yra išlikę varpo tvirtinimo prie medinės pakabos geležiniai apkaustai. Jie labai panašūs į kito Žemalės varpo apkaustus.
Tikėtina, kad juos galėjo padaryti tas pats kalvis. Juolab kad abu instrumentus skiria tik aštuonerių metų pagaminimo laikas.
Atskirai pastatytoje bažnyčios varpinėje kabantis varpas yra ne tik didesnis, bet ir puošnesnis. Jo skersmuo – 32,5 cm, aukštis be karūnos – 26 cm. Viršutinę varpo dalį puošia platus trijų dalių frizas. Vidurinė dalis išskirta dvigubomis rumbomis. Tarp jų išlietas tekstas: „ROKU 1797“ (Metais 1797).
Pirmoji Lėlaičių koplyčia, kurią fundavo Teofilis Stirpeika, buvo medinė. Manoma, kad ji pastatyta 1800 metais. 1930 m. medinė koplyčia buvo nugriauta ir pastatyta mūrinė, pašventinta 1934 m.
Abipus einančios ornamentinės juostos yra užpildytos akanto lapų galų grafiško piešinio ornamentais. Ant liemens yra du tekstai. Vienoje pusėje skaitome: „DZWON POD IMIONAMI / IEZUS MARIA IOZEF“ (Varpo vardai Jėzus, Marija, Juozapas), o kitoje pusėje – „PZEZ TEOFILA / PRANCISZKA IOZEFA / STYRPEYKI CHŌR PTT? / TELSZEWSKIEGO“ (Per Teofilį Pranciškų Juozapą Stirpeiką Telšių pavieto vėliavininką).
Reikėtų kai ką patikrinti
Varpų užrašai tik patvirtina, kad abu instrumentus fundavo vyras ir žmona Stirpeikos, Lėlaičių dvaro savininkai. Jie pastatė ir pirmąją medinę Lėlaičių koplyčią, kurioje įsirengė šeimos laidojimo rūsį. Manoma, kad koplyčia galėjo būti pastatyta 1800 m.
Suprantama, kad žmona galėjo pasekti vyro pavyzdžiu ir koplyčiai paaukoti varpą. O gal abu šie varpai kabojo koplyčioje? Tik XIX a. pabaigoje Lėlaičių dvarui perėjus į protestantų
1805 m. išlietas Žemalės bažnyčios varpas. 2017 m. Autoriaus nuotrauka
Švedžių rankas, koplyčia buvo apleista. Vėliau iš griūvančio pastato į Žemalę ir galėjo parkeliauti jos varpai. Jų kabojimo vietą padėtų nustatyti senosios varpų pakabos, jei yra išlikusios. Reikėtų tik patikrinti jų atitikimą išlikusiems apkaustams.
Tikėtina, kad varpų nuliejimo metai sietini su fundatorių apytikslėmis mirimo datomis. Nesvarbu, kurioje vietoje jie kabojo, bet aišku, kad vyras su žmona varpo dūžiais susikalbėdavo ir po mirties.
Naujai surastas varpas gali būti raktas, padedantis nustatyti panašių instrumentų pagaminimo vietą. Labai tikėtina prielaida, kad žmona varpą užsakė toje pačioje liejykloje. Juolab kad liejykla Varniuose veikė iki 1831 m. sukilimo pralaimėjimo. O tokių instrumentų Žemaitijoje yra gan daug.
Suprantama, kad šią versiją patvirtintų ar paneigtų varpų metalo sudėties tyrimai. Iš pirmo žvilgsnio kuklus varpas gali tapti svarbiu visos Lietuvos kampanologijos (mokslo apie varpus ir karilionus – red. past.) kertiniu akmeniu.
Varpas yra ne tik liturginis reikmuo, bet ir laisvės simbolis. Neatsitiktinai, pažymint modernios ir demokratinės valstybės atkūrimo šimtmetį, skambinta Lietuvos varpais.
Povilas ŠVEREBAS
istorikas
