Mažeikiškis žemaitiškai kuria ne dėl savęs

Mažeikiškis Raimondas Rozenbergas muzikos pasaulio atstovams pažįstamas kaip kompozitorius, dainų kūrėjas ir atlikėjas, muzikantas. 

Muzikantas savo kūryba išsiskiria tuo, kad kuria ir žemaitiškas dainas. Šiuo metu iki galo sukurtos penkios žemaitiškos dainos, eilės laukia dar šešios. Pirmosios penkios –  patriotinės dainos, kitos šešios – gyvenimiškos, parodančios žmogaus blogąją pusę, skatinančios ieškoti šviesos.

„Skirtingai nei kitiems, man pirmiau ateina žodžiai ir tik paskui aš bandau juos aplipdyti melodija. Rašau ne vien dėl savęs. Tai yra gana sąlyginis dalykas – aš savęs neriboju jokiais rėmais: partijomis, religijomis, tikėjimais, tad galiu būti visoks. Tiesa, nėra taip, kad murkdyčiaus po savo išgyvenimus, kaip tai daro daugelis. Tu esi tik mažytis grūdelis, o aplink visko labai daug. Todėl ir norisi į dainą sudėti viską, bet praktiškai tai neįmanoma: kiek žodžiai leidžia, tiek darai“, – taip apie dainų tematiką ir adresatą yra kalbėjęs R. Rozenbergas.

Pirmoji žemaitiška Raimondo daina „Galem“. Ji gimė spontaniškai: „Galem galem išvalyti sava žemė nu tinginiu mėigaliū, nu obagū karaliū“, bet pirmiausiai reikia pradėti nuo savęs – tokia šios dainos mintis.

GALEM

Kor dinga vėsa drosa ir išmintėis galybė?

Katruo iš pruotieviū su meilė to gavā. 

Nejau sugryžtė nenuori, išskleidės sparnus platē?

Pakėltė virš vėsa mēla, sākalo raibo.

Sakyk a napabuoda, per diežė  kumet ruoda?

Gyvēnėma absorda, katrou pardoutė pruobėj,

Išbiek i žalė pėiva, atmerkės platē akis,

Ir pasinerk i tūkstontė laisvės  žėidū!

Hey, hey, galem, galem,

Išvalytė sava žemė,

Nu tinginiū mėigaliū,

Nu obagū karāliū,

Hey, hey galem, galem,

Išgelbietė šiuo žemė,

Bet rēks pradiet pirmiausėje

Nu sāvės!

Nejau i dounas kūsni iškėisi tieva žemė?

Jug atmeni vaikystie, blezdingas vaike.

Nejau to nusisuksi, ka tav susiedou bieda?

Ir dušė atidousi pragara tarnams.

Šėndėin monėi negieda, aš sava kalba gėido,

Ir nuorio, kad nubostum degontė širdim.

Tau sāva ronka doudo, nerek daugiau bijuotė,

Nes to ir aš iš veina spindulė užgėmė.

RUDENĖNĖ

Jei sutėkset šėndėin mona didvīrī,

Pasakīket anam, ka vakar mėriau,

Pasakīket, ka numečiau vėsas kaukės,

Katras per gīvenėmā sunke nešiau.

Pasakīkėt anam, ka mėriau

Palėkau šiuo ašarū pakalnė lėngve,

Ačiū, lai gielės pasilėikt sau…

Prašau rudens, nuplauk mona  karmā,

Nes ana porvėnesnė už knaipės grīndis,

Prašau rudens, nunešk mona nuorus

Tam, katras sapnus už tėkrā dalėn.

Tronkiaus begalībie jeiškuojau teisībės,

Katra ištirpdīto muni umžinībie,

Blaškiaus švėisuo, blaškiaus tumsībies,

Ėr tėn sutėkau ne vienā didvīrī.

Bandžiau dar kartā atrastė Tū,

Katras pradiejė gīvenėmā šiū,

Bovau ėr pri pradžiuos, bovau pri pabunguos,

Bet mačiau tik begalībė sava atspindžiū…

Prašau rudens, nuplauk mona karmā,

Nes ana porvėnesnė už knaipės grīndis,

Prašau rudens nunešk mona nuorus

Tam, katras sapnus už tėkrā dalėn.

ŽEMAITĖJĖ

Tris dėinas i da milijuona mētu,

Nešiuojo tāva vārda širdie,

Neužgėmė pasaulie da tuoki jiega,

Katra galieto anou išplieštė.

Su pruotieviū kraujo i kūna užtvėrtėn,

Su Muotėnas pėino mon tavi išvėntėn,

Nešo ton švėnta gyvastėis ugni,

Tegul tū vėsos pasaulis sužėn!

Ir vėins, ir do, ir viel, ir viel,

Net vėversys tāva vārda geid,

Ir vėins, ir do, ir viel, ir viel,

Žemaitėjė, Muotėna, Tievs unt kėim.

Netorio  baimės, ka rēks mon išeitė,

Ka rēks monei vielēk į tylą pareitė,

I omžėnybė žėngsio drosē,

Po mynkšta veliena lėngva atgolsio,

Nes pruotieviū kraujo i kūna užtvėrtėn,

Su Muotėnas pėino mon tavi išvėntėn,

Nešo ton švėnta gyvasteis ugni,

Tegul tū vėsos pasaulis sužėn!