Virgilijus Mikuckis ir Paulius Daujotas surengė antrąją sakralinio meno parodą. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Mažeikių muziejuje atidaryta kūrybinio dueto – kalvio Virgilijaus Mikuckio ir skulptoriaus Pauliaus Daujoto paroda.
Sąveikauja nuo seno
Nors buityje akmenį ir geležį žmonės naudoti pradėjo skirtingu laiku, vis tik nuo amžių glūdumų šios dvi medžiagos darniai sąveikaudavo.
Daugelyje kultūrų akmenys tapatinami su amžinybe – dėl jų atsparumo išorinėms jėgoms. Jie simbolizuoja dieviškąją galią. Šias sąsajas sustiprina tai, kad iš kai kurių jų galima įskelti kibirkštis. Akmenys – pirmieji žmonių naudojami įrankiai bei ginklai.
O metalo amžius suklestėjo žmonijai išmokus metalus apdoroti. Patiems seniausiems gaminiams iš geležies – apie 4 tūkst. metų.
Kalviai visur buvo gerbiami, o kai kur buvo prilyginami burtininkams. Dėl to, kad iš nieko – iš geležies rūdos, purvino, pilko akmens gabalo sugebėdavo padaryti daug reikalingų daiktų.
Surengė tęstinę parodą
Taip, kaip sąveikauja akmuo ir geležis, sąveikauja ir Mažeikių krašto kūrėjai – skulptorius P. Daujotas ir kalvis V. Mikuckis. Jų bendradarbiavimas tęsiasi jau daugiau nei dešimtmetį.
Prieš penkerius metus jie jau buvo surengę bendrą sakralinio meno parodą. Tad dabar beveik dviem mėnesiams didžiojoje muziejaus ekspozicijų salėje įkurdintus dirbinius iš metalo bei akmens jų kūrėjai vadina tęstine paroda.
Susirinkusiems į atidarymą savo mokytojams, kolegoms, kūrybos gerbėjams, savivaldos atstovams abu menininkai sakė, jog nori parodyti meistrystę.
Ruošdamiesi parodai kalvis ir skulptorius daugiau laiko nei anksčiau praleido kurdami drauge – dirbti atskirai būtų sudėtinga.
Osvaldas Neniškis (antras iš dešinės) sakė, jog mažeikiškių kūryba – atsvara globalizacijai. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Prieš parodą – įsipareigojimas
Skulptorius P. Daujotas prisiminė, kad ruošdamiesi pirmajai sakralinio meno parodai jiedu su V. Mikuckiu prisižadėjo ir įsipareigojo atnaujinti Dapšių kaimo kapinaičių koplytėlę. Ir įsipareigojimą įgyvendino.
O praėjusią vasarą, įrengiant Laisvės gatvėje pėsčiųjų ir dviračių takus, darbininkai ties Laisvės ir Šiaurės gatvių sankryža rado įdomų akmenį. Paaiškėjo, kad tai paminklinis akmuo, žymėjęs Augustino Kryžiaus žūties vietą. Šį akmenį, datuojamą 1911 metais, P. Daujotas restauravo.
„Akmuo ten gulėjo daug metų. Kadaise Mažeikiai baigdavosi ties ta vieta, kurioje dabar stovi evangelikų liuteronų bažnyčia. Toliau buvo miškas. Važiavo žmogelis iš turgaus per gūdų mišką ir jam pasibaidė arklys. Žmogelis žuvo, o kadangi jo pavardė buvo Kryžius ir jis buvo dievadirbys, buvo pastatytas tas akmuo“, – istoriją papasakojo muziejininkas Vytautas Ramanauskas.
Laisvės gatvėje rastas paminklinis akmuo dabar yra vienas pagrindinių sakralinio meno parodos akcentų.
Norėjosi autentiškumo ir savitumo
Kalbėdamas apie akmens ir geležies sąsajas, P. Daujotas teigė: „Sakoma, kad geležis su akmeniu draugauja. Bet aš drąsiai galiu sakyti, kad akmuo nedraugauja su geležimi. Jeigu akmuo draugauja su geležimi, tai toks akmuo dažniausiai sudaužomas ir išmetamas į pamatus, o jame buvęs kryžius iškeliauja į muziejų“.
Tarp parodoje eksponuojamų skulptoriaus sakralinių kūrinius iš akmens nėra modernių kryžių. Kurdamas P. Daujotas didelį dėmesį skyrė etninės kultūros ženklams.
V. Mikuckis pasakojo, jog parodai padarė kelis kryžius pagal menotyrininko Arūno Kyno piešinius. Tačiau kopijų nedarė, norėjo pridėti kažką savo.
„Visi labai išgyveno, kad ši sakralinio meno paroda bus mano jubiliejinė. Aš dėl to jaudinuosi mažiausiai. Meistrams savo kūrybos etapų graduoti jubiliejais kažkaip nelabai išeina. Tiesiog arba padarai savo darbus, arba ne“, – kalbėjo penkiasdešimtmetį neseniai minėjęs kalvis.
Parodos autoriai ir mažeikiškiai tautodailininkai sustojo bendrai nuotraukai. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Reto masto paroda
Klaipėdietis skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Bosas, savo skulptūromis išpuošęs uostamiestį, mažeikiškiams kūrėjams negailėjo gerų žodžių ir padrąsinimų.
„Tie darbai turi skonį, formą, tradicijas. Šiais laikais beveik kas savaitę atidaroma daugybė parodų. Tačiau tokio lygio, tokio masto ir tokios temos parodos labai retos.
Matosi, kad šie du vyrai yra nusiteikę kryptingai, turi savo viziją. Jeigu jiedu tą viziją toliau vystys, neabejoju, kad po penkiasdešimties metų, kai bus kalbama apie „Unesco“ nematerialųjį kultūros paveldą, tarp kryždirbystės atstovų bus minimos ir jų pavardės“, – kalbėjo svečias iš Klaipėdos.
Pasipriešinimas globalizacijai
Abiejų parodos autorių mokytojas, Vilniaus dailės akademijos Telšių filialo dėstytojas, skulptorius Osvaldas Neniškis savo mokiniams priekaištų neturėjo. P. Daujoto ir V. Mikuckio sakralinio meno parodą jis pavadinimo pasipriešinimu stipriai globalizacijos srovei. Ypač dabar, kai Lietuva nyksta demografine ir kultūrine prasmėmis.
„Kai atvykau dirbti į Žemaitiją, kai tekdavo lankytis senose kapinėse, matydavau daugybę senų granitinių paminklų su metaliniais kryžiais. Bet tų senų paminklų sparčiai mažėja. Ir mažėja ne tiek dėl to, kad jie savaime rūdija ir nyksta. Bet dėl to, kad juos naikina šiuolaikiniai žmonės – nelabai dvasingi, nelabai suprantantys, koks turtas yra prieš šimtą ar du šimtus metų akmens ir metalo meistrų padaryti darbai“, – apie kultūros ženklų naikinimą kalbėjo O. Neniškis.
Kalvio V. Mikuckio ir skulptoriaus P. Daujoto parodą Mažeikių muziejuje galima apžiūrėti iki gegužės 27 dienos.
