Šiandien bendraujame su dviem buvusiomis mūsų laikraščio darbuotojomis. Adolfina Jasienė darbą redakcijoje pradėjo nuo korektorės pareigų. Po kurio laiko Vilniaus Valstybiniame universitete baigė žurnalistiką, tapo korespondente. Rašė pramonės ir žemės ūkio tema.
Genovaitė Kazlauskaitė laikraščiui atidavė apie 40 gyvenimo metų – iki pat pensijos dirbo redakcijos buhaltere.
NERIMO IR ĮTAMPOS VALANDOS
Į rajono laikraščio redakciją dirbti korektore Adolfina atėjo 1971-ųjų pavasarį. Dirbdama baigė Rietavo žemės ūkio technikumą ir tapo agronome. Laikui bėgant, po truputį ėmė rašinėti į laikraštį. Vadovai ragino studijuoti žurnalistiką, ir ji sako nė nepajutusi, kaip baigė studijas Vilniaus Valstybiniame universitete, įgijo žurnalisto diplomą. Agronomijos mokslai pravertė, kai reikėjo rašyti straipsnius žemės ūkio tema.
22 gražiausi Adolfinos jaunystės metai praleisti kūrybinių darbuotojų kolektyve. Jame ji subrendo ir vėliau pati įsiliejo į jų gretas. Tačiau iki tol buvo daug valandų prie krūvų laikraščio korektūros puslapių. „Tris kartus per savaitę nuo rytmečio maždaug iki pietų tęsdavosi nerimo ir įtampos valandos. Kiekvienas telefono skambutis versdavo krūptelėti. Nežinojai, kas paskambins ir kokį triukšmą pakels. Skambindavo skaitytojai, o ypač nemaloniai pasijusdavai ir šiurpuliukai nubėgdavo per visą kūną, kai sulaukdavai skambučio iš partijos rajono komiteto. Yra tekę žingsniuoti aiškintis dėl klaidų „ant kilimėlio“.
Šiaip laikraščio redaktorius Antanas Barauskas mums būdavo labai reiklus ir griežtas, bet atsidūrus „ant kilimėlio“ visada stengėsi užstoti“, – apie savo nerimą ir didžiąsias „nuodėmes“ pasakoja Adolfina.
Korektūras reikėdavo skaityti po 2–3 kartus, ir vis tiek klaidų pasitaikydavo. Būdavo kuriozinių atvejų, kai žodyje susikeisdavo dvi raidės.
Anot Adolfinos, tarsi specialiai pats velnias koją pakišdavo. Labiausiai nesmagu būdavo, kai klaidos išeidavo užuojautų tekstuose. Jeigu netektis užklupdavo kokį nors tuometinį aukšto rango veikėją, užuojautų būdavo labai daug. Visi norėdavo pasirodyti esą labai jautrūs ir dėmesingi, todėl laikraštyje mirgėte mirgėdavo viena ir ta pati pavardė.
Be korektūros klaidų, Adolfinai didžiausią rūpestį keldavo negailestingi korespondentų rašinių taisymai.
Didžiausias cenzorius būdavo redaktorius. Kartais net ir paskutinę korektūrą išleidus taip išbraukydavo tekstą, kad kartais būdavo labai nejauku su tokiu primargintu puslapiu pasirodyti spaustuvėje.
Tekdavo išklausyti nepelnytų priekaištų, ypač jei tai atsitikdavo baigiantis darbui, ir visi spaustuvininkai skubėdavo namo.
PARTIJA RAŠINIUOSE, KAIP „AMEN“ POTERIUOSE
Darbas pasikeitė iš esmės, kai Adolfina pradėjo dirbti korespondente. Laikraščio apimtis buvo nedidelė – tik keturi puslapiai, o temų spektras labai įvairus. Buvo labai daug rašinių apie žmones, korespondentai gvildendavo kultūros, švietimo, moralės temas.
Reguliariai pasirodydavo literatūrinis ir melioratorių puslapiai, didelis dėmesys buvo skiriamas pramonės įmonėms, kurių tuo metu Mažeikiuose buvo ypač gausu. Veikė Avalynės, Baldų, Linų fabrikai, Alaus darykla, Elektrotechnikos ir Kompresorių gamyklos, Autotransporto įmonė, Melioracijos statybos ir montavimo valdyba, iškilo Naftos perdirbimo gigantas.
Pasak Adolfinos, didžiausias dėmesys buvo skiriamas Komunistų partijos gyvenimui, komjaunimo organizacijų veiklai ir socialistiniam lenktyniavimui. „Nė vieno straipsnio neparašydavome be citatų iš TSKP CK plenumų ir TSKP suvažiavimų medžiagų. Kiekvieno rašinio pradžioje, baigiant poterius „amen“, reikėdavo parašyti atitinkamą citatą“, – per metų metus įsikaltą taisyklę prisimena Adolfina.
Partijos gyvenimą paprastai atspindėdavo ir vedamasis. Gerokai daugiau anais laikais buvo rašoma apie žemės ūkį. Dažniausiai jam būdavo skiriamas pirmasis laikraščio puslapis.
DARBAS – VIENODA KASDIENYBĖ
„Prie žodžio „darbas“ galėjome dėti lygybės ženklą ir toliau rašyti „partija“. Buvo toks laikmetis, kada be tuometinės ideologijos negalėdavome apsieiti. Dar labai svarbu buvo darbo valandos, o mums, korespondentams, ir… eilutės, nuo kurių skaičiaus priklausydavo mūsų antroji atlyginimo dalis – honoraras. Straipsnių apimtį, arba, kitaip sakant, eilutes specialia petitine liniuote, žargoniškai vadinama „strakomieru“, matuodavo atsakingoji sekretorė, kuri redakcijoje buvo trečias asmuo po redaktoriaus ir jo pavaduotojo. Nors į rašinio žanrą taip pat buvo atsižvelgiama, bet honoraro dydį lėmė parašytų eilučių skaičius“, – kūrybiniams darbuotojams keliamus reikalavimus apibūdino pašnekovė.
Kaip korespondentės, rašančio žmogaus akimis, prieš maždaug 30 metų atrodė Mažeikiai? Atsakymas buvo trumpas ir konkretus: miestas buvo mažesnis, bet tikrai gražesnis. Jį labiau tvarkė, nebuvo tokių siaubą keliančių namų-vaiduoklių, kokius matome šiandien.
REDAKCIJOS JUNGĖSI IR SKYRĖSI
Metai iš ilgametės laikraščio buhalterės Genovaitės Kazlauskaitės atminties ištrynė datas. Namuose neliko ir anų laikų darbo knygelės, kurioje buvo viskas aiškiai ir tiksliai surašyta: kada, kur ir kuo dirbo.
Pirmoji pažintis su laikraščiu prasidėjo Sedos spaustuvėje, kur mergina dirbo raidžių rinkėja. Tada Seda buvo rajono centras su savo laikraščiu.
Po administracinio perskirstymo Genovaitė atvažiavo į Mažeikius ir pradėjo dirbti šio rajono laikraščio redakcijoje sąskaitininke. „Komunistinio rytojaus“ redaktoriumi tada dirbo Timofejevas. „Nors etatas buvo ir kitas, iš tiesų dirbau buhalterės darbą. Redakcija neturėjo mašininkės etato, tad tekdavo spausdinti ir rašomąja mašinėle. Ne tik buhalterinius dokumentus, bet ir korespondentų straipsnius“, – prisimena Genovaitė.
Pirmaisiais dešimtmečiais po karo laikraščio tiražas nebuvo didelis. Iš prenumeratos laikraštis neišgyveno, todėl jis buvo dotuojamas iš Rajono vykdomojo komiteto lėšų.
Tiražas šiek tiek išaugo, kai Akmenės rajonas buvo panaikintas ir prijungtas prie Mažeikių. Tada Timofejevą atleido, jis išėjo dirbti į Elektrotechnikos gamyklą, o naujuoju redaktoriumi tapo iki tol Akmenės rajono laikraščiui vadovavęs Antanas Barauskas, jo pavaduotoju – Klemensas Jurkevičius.
Genovaitė prisimena, kad tik po šios reformos redakcijoje atsirado mašininkės etatas, todėl jai šiek tiek sumažėjo darbo. Tačiau akmeniškiai labai trumpai gyveno be laikraščio. Akmenė vėl tapo rajono centru su savo „Vienybės“ laikraščiu, kurio redaktoriumi tapo K. Jurkevičius, o A. Barausko pavaduotoju – Jonas Stankus.
GAUDAVO PREMIJAS
Kai laikraščio prenumerata išaugo, jis tapo pelningas, rajono Vykdomajam komitetui jo finansuoti nebereikėjo. Pelnas buvo ne vien iš prenumeratos.
Nemažai pajamų laikraštis gaudavo iš reklamos, kurios pirmaisiais laikraščio leidimo dešimtmečiais būdavo labai nedaug. Tačiau tai dar nereiškė, kad laikraštis tapo turtingas. Pelnas keliaudavo į Laikraščių ir žurnalų susivienijimą „Periodika“. Kaip mena G. Kazlauskaitė, Spaudos dienai laikraščio darbuotojams „Periodika“ skirdavo premijas. Redaktorius jas skirstydavo savo nuožiūra. Nuo vadovo priklausė ir kaip bus išdalintos ketvirtinės premijos.
Tais laikais atlyginimai buvę neblogi, honorarai jų niekada neviršydavę. Buhalterė darydavo honorarų suvestines.
Pasak jos, pasitaikydavo, kad ištisuose laikraščio numeriuose nebūdavo išspausdinta nė vieno autorinio straipsnio – vien TSKP CK plenumų, TSRS suvažiavimų medžiaga. Laikraštis išeidavo tris kartus per savaitę, tačiau jis tebuvo tik keturių puslapių. Todėl medžiagų niekada netrūkdavo, jos užsigulėdavo segtuvuose po mėnesį, du ir ilgiau.
Be etatinių korespondentų, labai daug rašė neetatinis redakcijos aktyvas. Straipsniai būdavo užsakomi, ir redakcijos planuose konkrečiai būdavo numatyta, kokios įstaigos, organizacijos vadovas, kada ir kokia tema turi parašyti straipsnį.
VYRUS KEITĖ MOTERYS
Daug metų laikraščio korespondentais dirbo vien vyrai. Taip buvo Sedoje, taip liko ir Mažeikių rajono laikraštyje. „Redakcijoje buvo didesni atlyginimai, prie kurių dar prisidėdavo honorarai, ir tai, manau, viliojo vyrus.
Vėliau vis daugėjo pramonės įmonių, kuriose specialistai gaudavo tikrai nemažus atlyginimus, ir daug vyrų jais susigundė“, – savo nuomonę motyvuoja buhalterė.
Pirmoji moteris korespondentė laikraštyje buvusi Janina Kikilaitė. Dar prieš jai ateinant atsakingąja sekretore pradėjo dirbti Laimutė Drazdauskaitė, kuri pakeitė Antaną Povilavičių, redakciją palikusį dėl Mažeikių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pareigų.
Dar po kelerių metų redakcijos kolektyvą papildė ir daugiau moterų bei merginų, baigusių žurnalistiką. Tai buvo Irena Bielinskaitė, vėliau – Genovaitė Čyvienė.
Anot G. Kazlauskaitės, „Pergalės vėliava“ labai skyrėsi nuo dabartinės „Santarvės“. Didelis dėmesys buvo skiriamas kolūkiams ir žemės ūkiui, pramonės įmonėms. Laikraščio puslapiuose puikuodavosi melžėjų, traktorininkų, kombainininkų, socialistinio darbo didvyrių nuotraukos…
Per keturis darbo dešimtmečius, kuriuos G. Kazlauskaitė praleido redakcijoje, įstaiga patalpas pakeitė keturis kartus.
Apie 1962-uosius „Komunistinis rytojus“ buvo įsikūręs pastate Vasario 16-osios ir Laisvės gatvių kampe, kur dabar yra kavos ir arbatos parduotuvė. Ten pat buvo partijos ir komjaunimo komitetai. Po to redakcija persikėlė į patalpas Laisvės g., priešais universalinę parduotuvę, kur dabar yra UAB „Mažeikių butų ūkis“.
Dar vėliau, iki didžiųjų pertvarkų pradžios, redakcija dirbo Respublikos g. 20 name – bendrabutyje priešais Autobusų stotį. Paskutinė Genovaitės darbo vieta, laikraščiui jau tapus „Santarve“ – Laisvės g. 39, kur anais laikais buvo rajono partijos komitetas, o dabar – Mažeikių miesto ir apylinkės seniūnija, kitos įstaigos.
Nuotr. iš asmeninio albumo
