Plinkšių poligonas – retų augalų ir gyvūnų prieglobstis

Markijos upelis. Nuotrauka iš Žemaitijos nacionalinio parko archyvo

Atšilus orams daugelis patrauks prie vandens telkinių. Viena populiariausių poilsiaviečių – Plinkšių ežeras.
Tačiau turbūt nedaugelis žino, kad jis priklauso draustiniui, kuris įeina į Plinkšių miško biosferos poligoną.
Siūlome skaitytojams susipažinti su šio poligono augalija, gyvūnija bei kraštovaizdžiu.

Saugoma teritorija

Plinkšių miško biosferos poligonas buvo įsteigtas 2004aisiais įgyvendinant Europos Sąjungos Paukščių direktyvos reikalavimus bei siekiant išsaugoti Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių – vapsvaėdžio ir pilkosios meletos – populiacijas.
Žemaitijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėja Marija Jankauskienė informavo „Santarvę“, kad visai šiai teritorijai yra suteiktas paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST) statusas, ji yra ekologinio tinklo „Natura 2000“, kuriamo visose 27 Europos Sąjungos šalyse narėse, sudėtinė dalis.
Plinkšių miško biosferos poligone vykdoma saugomų paukščių ir gyvūnų rūšių stebėsena (monitoringas), kaupiama mokslinių tyrimų informacija apie rūšių įvairovę bei kontroliuojami ir prognozuojami gamtinių sistemų pokyčiai.
Pasak M. Jankauskienės, čia taip pat analizuojamas žmogaus veiklos poveikis natūraliai ekosistemai.
Plinkšių miško biosferos poligone siekiama užtikrinti gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą bei propaguoti biologinės įvairovės išsaugojimo idėjas ir būdus.

Patenka ir draustinis

M. Jankauskienės pateiktais duomenimis, biosferos poligono plotas – 6042,83 ha. Apie 60 procentų teritorijos priklauso Mažeikių rajono savivaldybei, likusi dalis – Telšių rajonui. Į poligoną patenka beveik visa Plinkšių valstybinio kraštovaizdžio draustinio teritorija.
Šis draustinis įsteigtas 1974 m., siekiant užtikrinti rytų Žemaitijos plynaukštės gamtinių kompleksų, gamtos ir kultūros paveldo objektų apsaugą. Draustinio plotas – 1260,90 ha.
Apie 80 procentų draustinio teritorijos priklauso Mažeikių rajonui, likusi dalis – Telšių.
Draustiniui priklauso didžiausias Mažeikių rajone Plinkšių ežeras, kuris užima 392,5 ha.
Šio ežero kranto linijos ilgis – 14,3 km, vidutinis gylis – 3,6 m, o giliausia vieta – 11,7 m.
Rytinėje ežero pakrantėje stovi XIX a. statyti, grafams Pliateriams priklausę ir iki mūsų dienų išlikę vėlyvojo klasicizmo stiliaus Plinkšių dvaro rūmai, kuriuos supa parkas, išraizgytas įvairaus dydžio vandens telkinių sistema.

Vandens telkiniai

Plinkšių biosferos poligono teritorija priklauso Ventos upės baseino rajonui. Teritorijoje yra Plinkšių ir Šiliškės ežerai, Markijos, Kiaulupio ir Juodės upeliai. Vakarinėje dalyje – Pasruojo žuvininkystės tvenkiniai.

Plinkšių pelkė. Nuotrauka iš Žemaitijos nacionalinio parko archyvo

Jam priklauso ir Plinkšių pelkė (durpynas), kuri yra iš dalies nusausinta prieš keliasdešimt metų įrengtais atvirais sausinimo grioviais. Gamtosauginiu požiūriu, būtų tikslinga atkurti natūralų ar artimą natūraliam Plinkšių pelkės vietovės hidrologinį režimą.
Plinkšių pelkės teritorija pirmą kartą tyrinėta 1923 m. Tyrimų metu konstatuota, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiame durpyne buvo kasamos kraikinės durpės Plinkšių dvaro poreikiams tenkinti. Sovietiniu laikotarpiu Plinkšių pelkė buvo pradėta ruošti durpių eksploatacijai – iškasti vidiniai (seklūs) ir magistraliniai (gilūs) sausinimo kanalai. 1970–1990 m. durpyno dalyje kastos durpės, tačiau vėliau ši veikla buvo nutraukta.
Šiuo metu Plinkšių durpynas neeksploatuojamas, didžioji dalis teritorijos apaugusi 30–40 m. amžiaus medynu (pušimis ir beržais).
Didžioji dalis Plinkšių biosferos poligono teritorijos melioruota ir nusausinta.

Gina įstatymas

Biosferos poligone, be didžiausią dalį užimančių miškų bendrijų, dar aptinkama pievų, šlapynių, vandens telkinių ir įvairios antropogeninės kilmės bendrijų.
M. Jankauskienės pateiktais duomenimis, čia auga apie 550–600 induočių augalų rūšių.
Iš retų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą augalų, aptinkamas statusis atgiris. Tai daugiametis 20–30 cm aukščio sporinis augalas. Stiebas trumpas, gulsčias arba kylantis, negausiai dvišakai išsišakojęs. Šakos susiglaudusios, stačios, dažnai sudaro tankią puokštę; visos jų viršūnės baigiasi beveik viename aukštyje. Lapai smulkūs, linijiškai lancetiniai, lygiakraščiai arba su rusvais smulkiais danteliais, nusmailėję, tamsiai žali. Skiriasi nuo kitų pataisų tuo, kad neturi varpučių, sporofilai išauga ties metūglių viduriu.
Statusis atgiris auga pavėsinguose drėgnuose miškuose, šlaituose, pelkėse ant kupstų ir aplink senų medžių šaknis. Augalas retas, saugomas gamtos įstatymo. Nyksta dėl miškų kirtimų ir sausinimo.

Reti augalai

Dar vienas iš retesnių augalų – vienalapis gedutis. Šie augalai įsikuria pelkiniuose ir drėgnuose lapuočių miškuose. Nereiklūs šviesai, tačiau ūksmėje augantys gedučiai būna žemesni, ne taip gausiai žydi. Subrendę augalai dažniausiai išaugina tik vieną lapą, tačiau pasitaiko ir su dviem lapais. Jei lapai du, antrasis būna gerokai mažesnis. Tai palyginti neišvaizdūs ir gana sunkiai pastebimi augalai. Ilgašilio vietovėje auga šlapiuose apypelkio miškuose, grupelėmis po kelis ar keliolika augalų. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Be minėtų augalų, Plinkšių biosferos poligone aptinkama ir raktažolė pelenėlė, aukštoji, raudonoji, dėmėtoji, baltijinė gegūnės, įvairialapė usnis, kt.

Išskirtiniai paukščiai

M. Jankauskienės taigimu, poligono teritorijoje gyvena apie 40 retų, į Lietuvos raudonąją knygą ar į tarptautines aplinkosaugines direktyvas įrašytų gyvūnų ir paukščių rūšių.

Vapsvaėdis. Nuotraukos iš Žemaitijos nacionalinio parko archyvo

Viena iš jų – pilkoji meleta. Tai geninių būrio paukštis, apie 1,5 karto didesnis už didįjį genį. Apsigyvena didelių miškų senuose mišriuose ir lapuočių medynuose. Įsikuria upių slėniuose, palei pelkes, pievas, pamiškėse, netoli kirtaviečių, brandžiuose parkų medynuose ir kt. Minta įvairiais bestuburiais. Ypač mėgsta skruzdėles ir jų perus. Pilkosios meletos peri uoksuose, kuriuos išsikala sausuose ir žaliuose puvinio pažeistuose minkštųjų lapuočių medžiuose, ypač drebulėse. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą nuo 1976 m. Saugoma visoje Europoje.
Didžiausia grėsmė šiems paukščiams kyla dėl džiūstančių ir nudžiūvusių medžių šalinimo iš miškų, senų medynų plotų, skruzdėlynų mažėjimo.

Rūšių įvairovė

Poligono teritorijoje sutinkamas ir vapsvaėdis. Tai vanaginių būrio paukštis. Dažniausiai gyvena brandžiuose eglynuose, rečiau drebulynuose ar mišriuose medynuose. Lizdus paprastai krauna eglėse, rečiau beržuose, netoli kirtaviečių, miško pievų, pelkių, vandens telkinių. Lizdai gana nedideli, gerai užmaskuoti. Pagrindinis šių paukščių lesalas – vapsvų koriai su lervomis, rečiau minta žiogais, varlėmis, smulkiais paukščiais. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą nuo 1976 m. Saugoma visoje Europoje.
Rūšies apsaugai būtinas lizdaviečių, atvirų pievų plotų išsaugojimas, miško darbų ribojimas paukščių perėjimo sezono metu, dirbtinių lizdų iškėlimas.
Poligone gyvena ir kiti reti gyvūnai: ūdra, rudasis nakviša, didysis baublys, jūrinis erelis, vištvanagis, lututė, žalioji meleta, didysis auksinukas ir kiti. Dvare ir jo prieigose gyvena aštuonios iš Lietuvoje žinomų penkiolikos šikšnosparnių rūšių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*