Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Rusijoje pagaminta magnetola „Berdsk“ kainavo brangiai. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Visą mėnesį vienoje Mažeikių muziejaus salių karaliavo radijo imtuvai: įvairiausių formų, techninių charakteristikų, galimybių, vieni senesni, kiti jau artimesni šių laikų radijo aparatams.
Dalį parodos eksponatų mažeikiškiams dovanojo muziejus, kita dalis – mažeikiškio radijų kolekcininko Kazimiero Popliausko nuosavybė.
Vyriškis teigė radiju susidomėjęs vaikystėje. Šio pomėgio jis neatsisako ir dabar.
Radijas – „stebuklas“
Parodą kuravusi ir ją sudariusi muziejininkė Živilė Ruikienė pasakojo, kad prieš pusę amžiaus radijo imtuvai mūsų namuose stovėdavo svetainėse – pačioje matomiausioje vietoje: tada juos mažai kas turėjo.
„Jei šeima turėjo radijo imtuvą – pagal tai galėdavai nusakyti žmonių socialinę padėtį. Paprastas stacionarus radijo imtuvas tuomet kainavo 80–200 rublių. Tai reiškia, kad eilinis žmogus, pirkdamas radiją, išleisdavo mėnesio uždarbį arba dar daugiau“, – samprotavo pašnekovė.
Praėjusio amžiaus pradžioje atsiradus radijui, ne visi vienodai reagavo į šį „stebuklą“ – kai kurie radijo ir prisibijojo, nes nesuprato, kaip jis veikia.
„Būdavo ir taip, kad kaime žmonės susirenka pasiklausyti radijo, sugrįžta namo ir bijo garsiai kalbėti – esą pas tą, kuris turi radiją, girdėti viskas, ką žmonės kitur kalba. Tokie mitai gaubė radiją jam atsiradus“, – pasakojo muziejininkė.
Ne kiekvieno kišenei
Radijo imtuvai Lietuvoje paplito maždaug nuo 1924-ųjų metų ir kėlė didelį žmonių susidomėjimą. Labiausiai buvo paplitę detektoriniai imtuvai, vėliau atsirado ir lempinių.
Nuo 1926 metų pradėjus veikti Kauno radijo stočiai, radijo imtuvų sparčiai daugėjo. Apie radijo reikšmę tarpukario miesto gyvenimui galima spręsti pagal tai, jog Kaune 1936 metais buvo net 86 radijo aparatų parduotuvės.
Visi radijo imtuvai buvo registruojami, savininkai kaip abonentai už juos mokėjo mokestį.
Pirmieji radijo imtuvai buvo brangūs. Lempinių radijo imtuvų su garsiakalbiu kaina 1926–1929 metais siekė nuo 1000 iki 2000 litų ir daugiau.
„Ir tai dar ne viskas – prie šios sumos prisidėjo baterijų kaina ir abonentinis mokestis, todėl radijo imtuvai buvo ne kiekvieno kišenei. Mėnesinis mokestis už lempinį radijo imtuvą 1933 metais buvo penki litai miesto ir trys litai kaimo gyventojams“, – informavo Ž. Ruikienė.
Imtuvai buvo importuojami
Iki Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis radijo imtuvų į Lietuvą importuoti iš Europos šalių ir JAV.
1934–1936 metais už 300–600 litų galima buvo nusipirkti importinį radijo aparatą: olandišką „Philips“, dukterinių „Philips“ kompanijų – „Siera“, „Mediator“ aparatus, vokiškus „Blaupunkt“, „Telefunken“, „Lorenz“, austrų „Minerva“ ar anglų „Marconi“. Pigiau kainavo amerikiečių imtuvas „Zenit“.
Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje tarp Baltijos šalių daugiausiai radijo aparatų pagamindavo latviai. Latvijoje buvo dvi didelės gamyklos: VEF (latv. – Valsts elektrotehniskā fabrika, liet. – Valstybinis elektrotechnikos fabrikas – aut.) bei RRR (lat. – Rigas radijo rūpnica, liet. – Rygos radijo gamykla – aut.). Dabar šios gamyklos yra susijungusios, bet gamina nebedaug radijo aparatų – labiau akustinę aparatūrą.
Kažkada radijo aparatai „Minija“ būdavo gaminami Kaune, Vilniuje „Elfos“ gamykla gamino magnetofonus, Šiauliai specializavosi televizorių gamybos srityje.
„Parodoje eksponavome tik nedidelę dalį radijo imtuvų, vadinamųjų radijo taškų, radiolų, magnetolų – kažkiek jų yra muziejaus fonduose, o didesnę dalį paskolino kolekcininkas Kazimieras Popliauskas“, – teigė Ž. Ruikienė.
Nešė septynis kilometrus
K. Popliauskas domisi viskuo, kas susiję su radiju: istorija, veikimo principu, sudėtimi, radijo bangomis, siųstuvais. Be to, pats užsiima jų tvarkymu, remontu, tad beveik visi jo kolekcijoje esantys radijo imtuvai yra veikiantys.
„Radijo aparatais susidomėjau vaikystėje. Būdamas moksleiviu vasarą dirbau melioracijoje ir viena senelė man atidavė seną, baterijomis maitinamą, Voroneže pagamintą radijo imtuvą – akumuliatorių prisirišau ant nugaros, patį radiją rankose pėsčias nešiausi septynis kilometrus. Tada dar ne visi kaimuose gyvenantys žmonės turėjo elektrą“, – prisiminė radijo fanatikas.
Pirmieji arčiau pažinti Kazimiero radijo aparatai buvo vadinamieji „ruporai“ – transliuodavę programas per radijo taškus. Būdamas devynmetis ar dešimtmetis jis pats bandydavo konstruoti detektorinius, maitinimo šaltinio neturinčius radijo aparatus.
„Tada dar nelankiau nė fizikų būrelio, vėliau, nors ir nebuvo fizikos pamokų, jį pradėjau lankyti. Informacijos gaudavau iš rusiškų radijo žurnalų: skaityti svetima kalba dar nemokėjau, bet jau po truputį suprasdavau radijo schemas“, – kalbėjo pašnekovas.
Rinkti radijo aparatus Kazimieras pradėjo taip pat dar mokykloje. Tada susidurdavo su viena problema – jų, ypač didesnių gabaritų, nebuvo kur laikyti.
Tapo profesionalu
Profesionaliu radiotechniku K. Popliauskas tapo baigęs tuometinę Kauno 22-ąją profesinę technikos mokyklą – ten įstoti buvo labai sunku, nes į vieną vietą pretenduodavo iki penkiolikos jaunuolių.
„Mokytojai tada juokdavosi, sakydami, kad pas mus konkursai didesni nei į medicinos institutą. Aš įstojau gavęs siuntimą iš Šiaulių „Elektrono“ – buvo toks buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas“, – teigė vyriškis.
Įgijęs radiotechnikos montuotojo specialybę, Kazimieras įsidarbino radijo taisykloje Mažeikiuose. Ten dirbo penkerius metus, o paskui perėjo į Termofikacinę elektrinę, nes šioje darbovietėje buvo lengviau gauti butą.
„Bet tai nereiškia, kad mano domėjimasis radiju baigėsi – visada laisvalaikiu taisiau aparatus, domėjausi, buvau išmokęs remontuoti ir televizorius, magnetofonus. Visą radiotechninę aparatūrą esu išstudijavęs nuo A iki Z. Važinėdavau tvarkydamas tą techniką po kaimus: žmonės žinojo, kad sugebu, tai ir pakviesdavo – šeštadieniais ir sekmadieniais pasiimdavau „čemodanėlį“ su lempomis ir keliaudavau“, – juokėsi radijo mėgėjas.
Iš turgaus – ne tuščiomis
Daug radijo aparatų Kazimieras gaudavo iš senų žmonių – neveikiančius juos mesdavo lauk, kai kas pirkdavo naujus, šiuolaikiškesnius, tad senieji patekdavo į Kazimiero rankas.
Du kartus per metus Rygoje veikia sendaikčių turgus: į jį susirenka antikvarai iš visų Baltijos šalių.
„Iš ten visada parsivežu po kelis aparatus, niekada tų turgų nepraleidžiu. Kai kuriuos radijo aparatus pamatau internete. Ir dabar neseniai suradau tokį, kuriuo galima girdėti mėgėjiškas radijo stotis – net pokalbius tarp laivų, dispečerių pokalbius su lėktuvų pilotais. Dabar galvoju, kaip tą aparatą iš Vilniaus parsigabenti“, – entuziastingai kalbėjo kolekcionierius.
Apsilankęs turguje Rietave, taip pat negrįžta tuščiomis – parsiveža po kelis radijo imtuvus.
„Mažai likę lempinių imtuvų – vos vienas kitas: turgininkai juos parveža iš Skandinavijos: Švedijos, Norvegijos, Danijos. Iš Vokietijos nelabai yra ką vežti – viskas jau išvežta“, – tikino vyras.
Mėgėjiškomis radijo stotimis Kazimieras susidomėjo mokydamasis Kaune, o tarnaudamas kariuomenėje buvo išmokęs Morzės abėcėlę, galėjo būti radistu.
Radijo aparatus vyriškis laikydavo dirbtuvėse, veždavo į kaimą pas tėvus. Jei iš pradžių rinko visus imtuvus, vėliau ėmė ieškoti retesnių, užsienietiškų.
Brangus malonumas
Dabar K. Popliausko kolekcijoje yra rusiškų, latviškų, vokiškų, japoniškų, austriškų, skandinaviškų aparatų. Kolekcininkas džiaugiasi turėdamas vieną pirmųjų amerikietiškų spalvotų kelių lempų televizorių – gaila, kad neatitinka mūsų kadrų dažnis.
Nuolat kyla ir senų radijo imtuvų kainos: kuo aparatas senesnis, tuo kaina didesnė. Jei seniau pokario „Ryga 10“ kainuodavo du ar tris šimtus litų, dabar už tokį aparatą gali tekti sumokėti iki trijų šimtų eurų.
Radijo aparatams nuolat reikia priežiūros – jie gali sugesti ir būdami neįjungti. Tad Kazimieras retkarčiais juos patikrina, o prireikus ir pataiso – dalių, lempų seniems aparatams turi prisikaupęs iš darbo taisykloje laikų. O jei aparatas nebepataisomas – atsargai lieka dalis jo detalių.
Aparatai dar laukia
Paroda Mažeikiuose K. Popliauskui – pirmoji. Čia eksponuojamas trečdalis jo turimos kolekcijos.
„Kur tik turiu laisvos vietos, ten pilna radijo aparatūros. Per tą laiką, kol vyko paroda, užsipildė ir buvusios šių aparatų laikymo vietos – dabar reikės galvoti, kur juos sudėti. Jei reikėtų eksponuoti visus aparatus, jie tilptų tik į didžiulį angarą“, – tikino pašnekovas.
Jo kolekcija pasipildo ir vienu kitu šiuolaikišku radijo aparatu – labai geri yra vadinamieji vintažiniai aparatai, kuriuose naujovės derinamos su senienomis.
Sovietiniais laikais japonų „Sony“, „Hitachi“ radijo aparatai, magnetolos buvo labai brangūs – iš vieno atlyginimo nelabai kas galėdavo įpirkti.
Nors savo kolekcijos radijo aparatų nelabai kur beturi dėti, Kazimieras teigia, kad jų vis dar negana.
„Vis ieškau, kas kur dar turi kokį nematytą aparatą, ir tikiu, kad kur nors toks dar yra. Tas paskutinis aparatas kažkur manęs vis dar laukia. Nežinau, gal ateityje kas nors skirs kokią didžiulę patalpą ir galėsiu parodyti visą savo kolekciją, o kol kas ji dar ne visiems matoma“, – kalbėjo K. Popliauskas.
