Šisbeitauskas
Per Užgavėnes žiemą varėme tikrai prastai – ji to neišsigando ir pradėjo dar stipriau rodyti savo nagus. Antram žiemos varymui ryžosi aktyvusis Mažeikių jaunimas ir miestui padovanojo gražų renginį – atsisveikinimą su žiema kiek kitaip – diskoteką ant ledo. Ir, kaip matot, jiems tai pavyko – orai sušvelnėjo, didieji šalčiai pasitraukė ir į Mažeikius atėjo pliusinė temperatūra, pradėjusi tirpdyti sniegą ir ledus. Taigi, galime sakyti, kad pagaliau atėjo pavasaris, o už tai turime dėkoti iniciatyviems, gerų sumanymų nepritrūkstantiems ir juos realizuoti sugebantiems jaunuoliams. Mūsų mieste tokio renginio dar nėra buvę – tikėsimės, kad mažeikiškiai pasilinksminti ant ledo bus pakviesti ir kitą žiemą, tam reikia tik palankių orų ir puikių ketinimų.
Praėjusios savaitės pabaiga ir šios pradžia buvo liūdnoka – atsisveikinome su vienu iškiliausių Lietuvos operos dainininkų – Maestro Virgilijumi Noreika. Kad ir kaip būtų sunku, gyvenimas yra toks – šalia džiugių kasdienių akimirkų mus lydi ir liūdni dalykai – tarp jų ir išsiskyrimai su mums artimais, kitais brangiais žmonėmis. Nuo šito nė vienas nesame apsaugotas.
O gyvenimas toliau juda į priekį. Kad mūsų bendravimas nebūtų pernelyg niūrus, noriu pateikti linksmoką ir kuriozišką pavyzdį, kaip galima greitai išgarsėti ir tapti žinomam. Tą patį savaitgalį garsiųjų Oskarų apdovanojimų metu po jų vykusiame pokylyje vienas jame buvęs juodaodis vaikščiojo tarp žvaigždžių su Oskaru rankose ir visiems gyrėsi, kad pagaliau jį gavo. Bet viskas labai greitai išaiškėjo – ceremoniją stebėję žiūrovai ir dalyviai tikrai neįsidėmėjo tokio statulėlės šeimininko, tad jis iš karto visiems pasirodė įtartinas. Tuo pat metu savo vardinės statulėlės pasigedo viena iš jos šeimininkių – vyriausioji Oskaro laimėtoja. Netrukus apsišaukėlis buvo suimtas. Bet televizija dirbo savo darbą ir ta istorija su jos pagrindiniu veikėju ištransliuota visam pasauliui. Nežinau, kaip ten viskas baigėsi, bet apsišaukėlis pasiekė savo – jis tapo žinomas, kad ir su tokiu savo vaidmeniu.
Dabar apie vietos reikalus – kur čia mums iki Oskarų! Sulaukiau vienos daugiabučiame name Žemaitijos gatvėje gyvenančios mažeikiškės skambučio. Moteris pasakojo, kad jų devynaukščiame name karšto vandens skaitikliai keičiami naujesniais – modernesniais skaitikliais su nuotolinio valdymo funkcija. Moteris nekalbėjo, ar to namo gyventojai tokios naujovės pageidavo, bet buvo pasipiktinusi, kad namą administruojančios įstaigos darbuotojai pasiėmė senuosius karšto vandens skaitiklius. Iš karto kilo klausimas – kur jie juos dės? Kita vertus, kai kurie skaitikliai dar buvo gana nauji, dar nebuvo pasibaigęs jų eksploatavimo laikas, tad iš karto kilo įtarimas, ar tuos senesnius, bet dar gerus skaitiklius nebus bandoma parduoti ar įrengti kituose namuose?
Mano pažįstama ne iš tų, kad neišsiaiškintų visko iki galo ir kaip turi būti. Kai ji pradėjo kalbėti žadanti kreiptis į atitinkamas instancijas, tokius prietaisus keičiančių darbuotojų ir jų valdžios elgesys pasikeitė. Moteriai buvo pasakyta, kad visi paimti skaitikliai namo gyventojams bus grąžinti – iš tiesų taip ir įvyko.
Karingai nusiteikusiai mažeikiškei įtarimą sukėlė ir tai, kad grąžinti pažadėta tik jų namo gyventojams. „Tai išeitų, kad iš kitų gyventojų skaitikliai bus paimami ir ta įstaiga vis tiek pasipelnys. Nežinau, kaip iš tiesų turi būti, bet man atrodo, kad senų skaitiklių iš žmonių tie darbuotojai neturi paimti. Buto savininkui jį kur nors panaudoti ar parduoti būtų sudėtinga, bet namų valdyba, manau, tikrai sugalvotų, kur juos padėti – juk jie užsiima tais darbais“, – samprotavo mažeikiškė. Man belieka pridurti, kad samprotavo tikrai nekvailai – iš tiesų, kur tuos skaitiklius dėti – negi sandėliuoti?
Vilniuje nušurmuliavo, nuskambėjo nuotaikingoji Kaziuko mugė. Kiek teko girdėti, ne viskas ten praėjo sklandžiai – jos organizatoriai esą spėjo ir neteisėtai pasipelnyti, imdami didesnius mokesčius bei leisdami prekiauti didesniam skaičiui prekybininkų. Praėjusį kartą minėjau, kad Kaziukas pirmiausia yra skirtas amatininkų darbams, prekiauti pačių žmonių rankomis pagamintai produkcijai, tad vilniečiai stebėjosi ant prekystalių atsiradusiais kiniškais, korėjietiškais, kitų šalių gaminiais, gausybe kičo, kuris nieko bendro su amatininkų gaminiais neturi. Ne veltui Kaziuko mugė kasmet plečiasi – jau seniai nebeužtenka sostinės senamiesčio Pilies gatvės, dabar mugė nusitęsia per visą Gedimino prospektą iki pat Seimo. Gal taip patogiau seimūnams?
Šiandien Kaziuko mugė iki rytojaus užsuko ir į Mažeikius. Dar nebuvau, nemačiau, kuo čia prekiaujama, bet manau, kad užsienietiško šlamšto ir įvairių mūsų tautai nepriimtinų „pintikliuškų“ čia tikrai nebus. Pavaikščiosim – pažiūrėsim, o paskui ir jums papasakosim.
O jeigu dar galite pakentėti ir norite pataupyti pinigėlių, luktelėkit dar savaitę ir nueikite į jubiliejinį, dvidešimtąjį Juozapinių jomarką didžiajame turguje – jis, pasirodo, tikrai bus.
Šis savaitgalis nestokoja švenčių – vakar miestas mirgėjo tulpėmis – vyrai moteris sveikino su Kovo 8-ąja, rytoj – keturiasdešimties paukščių diena: kažin, ar tiek rūšių sparnuočių jau yra sugrįžę, nes žiema šiek tiek užsitęsė, bet ilgai laukti nereikės – kasdien grįžtančių paukščių Lietuvoje daugėja. Poryt – didelė, svarbi mūsų valstybinė šventė – Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Tęsiant valstybės 100-mečio tradicijas, dar kartą pasidžiaukime šalies laisve, pasveikinkim vieni kitus ir nepamirškite išsikelti Trispalvių – tai pagarbos mūsų valstybei ženklas.
