Viekšniuose veikiančio Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus memorialinio muziejaus vedėja Jurgita Kerpauskienė parodė garlėkio modelį ir papasakojo kaip jis veikė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Šiemet sukako trisdešimt penkeri metai, kai Viekšniuose veikia Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus memorialinis muziejus.
Čia saugomi eksponatai primena: lietuviai, nors ir būdami mažos valstybės vaikai, nuo seno turėjo didžiulį troškimą skraidyti.
Aviacijos užuomazgos – Graikijoje
Dar senovės Graikijos gyventojams kilo idėja į dangų pakilti sunkesniais už orą aparatais.
Legendoje apie Dedalą ir Ikarą pasakojama apie tėvo Dedalo iš plunksnų ir vaško sumeistrautus sparnus. Ir apie tragišką Ikaro skrydį saulės link…
Yra išlikusių įrašų apie bandymus IX–XI amžiuje atlikti nedidelio nuotolio skrydžius nesudėtingais įrenginiais.
Pavyzdžiui, Armeno Firmano skrydis į parašiutą panašiu prietaisu ir sklandytuvas, kurį sukūrė Abas Ibn Firnas, taip pat ir dar ankstesni bandymai sukurti žmogų išlaikančius aitvarus Kinijoje.
Pirmasis pranašas Lietuvoje
Lietuvos padangėje skraidantys prietaisai pasirodė jau daugiau nei prieš 350 metų. Tiesa, tai buvo kitos paskirties „skraiduoliai“ – kaunančios, padegančios raketos.
Prieš 150 metų pagaminti garo varikliu varomą lėktuvą siekęs Aleksandras Griškevičius vadinamas aviacijos pradininku dėl to, kad iki tol Lietuvoje tokių bandymų nebuvo.
Muziejaus vedėja Jurgita Kerpauskienė, rodydama ekspozicijas, pasakojo, jog muziejus buvo įkurtas 1981 metais Algirdo Gedvilos iniciatyva.
„Šiame žmonos paveldėtame name A. Griškevičius gyveno paskutinius trejus savo gyvenimo metus“, – pasakojimą pradėjo muziejaus darbuotoja.
Krakių apylinkėje, Kėdainių valsčiuje 1809 metais gimęs Lietuvos aviacijos pradininkas mokėsi keturklasėje Skalvėnų mokykloje, tačiau jos nebaigė, nes mokykla buvo uždaryta.
Sukūrė žemaičio garlėkį
Istorijos šaltiniuose informacijos apie tai, kokių mokslų „ragavo“ A. Griškevičius, nedaug.
Tačiau tai, kad jis buvo sumanus ir raštingas, liudija jo darbas teismo raštininku. Taip pat ir parašytos bei išleistos knygos.
Laisvu nuo tarnybos laiku A. Griškevičius domėjosi skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo aparato projektų. Vieną iš jų aprašė 1851 m. išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys“ („Paralot Źmudzina“).
Remdamasis savo sukurta teorija, apskaičiavimais ir kitų to meto konstruktorių pavyzdžiais, A. Griškevičius sukūrė savo skraidantį aparatą – garlėkį.
„Garlėkys pakildavo oro pūsle, o nuo kalno nusileisdavo ratukais. Ilgieji jo sparnai teikė aparatui pastovumą. Po sparnais buvo paduodama oro, o vairas buvo ta uodega“, – aparato veikimo principą paaiškino J. Kerpauskienė.
Istorija apie bandymą pakilti
Pasak pašnekovės, vienuose šaltiniuose teigiama, kad garlėkio kūrėjas viešai bandė jį pakelti į dangų. Kitur aiškinama, kad tokio bandymo nebuvę.
„Man teko skaityti apie tai, kad Kaune, didelio jomarko metu A. Griškevičius bandė savo pagamintą aparatą pakelti į orą, leisdamas jį nuo pastato stogo. Bet tas bandymas buvo nesėkmingas: žmonės išsigando, gyvuliai pasibaidė… Rašoma, kad buvo ir sužeistųjų. Apie visa tai sužinojus gubernatoriui, buvo parašytas įsakymas A. Griškevičių suimti ir ištremti į Sibirą. Bet jo žmona tą garlėkį sukapojo kirviu, sudegino ir taip paslėpė visus įkalčius“, – pasakojo muziejininkė.
Taip Lietuvos aviacija apmirė penkiasdešimčiai metų.
Ekspozicijose – ne tik aviacija
Viekšniuose, tykioje Akmenės gatvėje, netoli nuo senojo vandens malūno įsikūrusiame aviacijos pradininko memorialiniame muziejuje galima susipažinti su ekspozicija, pasakojančia apie Lietuvos aviacijos pradžią.
Ekspozicijoje – ir A. Griškevičiaus suprojektuoto garlėkio, ir 1933 m. per Atlanto vandenyną perskridusios „Lituanicos“ modeliai.
Stende pristatoma Akmenės aviacijos sporto klubo veikla, lakūno–instruktoriaus, sklandytojo, politiko ir 1990–1993 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo deputato Klemo Intos sukaupta aviacijos ženkliukų kolekcija.
Šis muziejaus stendas primena apie Naujosios Akmenės aviacinio technikinio sporto klubo veiklą, laimėjimus ir jų siekusius žmones. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Ne vieną lakūną, sklandytoją, parašiutininką išmokęs ir savarankiškai skristi išleidęs K. Inta gyvena Viekšniuose ir į šį muziejų yra atnešęs nemažai eksponatų, susijusių su aviacija.
Be to, muziejuje galima apžiūrėti Viekšnių krašto etnografinę ekspoziciją, viekšniškio liaudies meistro Juozo Rušino medžio drožinių ekspoziciją.
„Griškevičius – mūsų“
Iš anksto telefono skambučiu nesuderinusi susitikimo „Santarvė“ atvėrė aviatoriaus kiemo vartus. Paprašytas pasidalyti mintimis apie Lietuvos aviacijos istoriją, dabartį ir ateities perspektyvas, K. Inta mielai pasidalijo prisiminimais ir turimomis žiniomis.
Pasak pašnekovo, iki A. Griškevičiaus sukurto garlėkio aviacija Lietuvoje niekas nesidomėjo.
„Kai jis lenkų kalba parašė ir išleido knygą „Žemaičio garlėkis“, kaip dažnai būna, lenkai pareiškė pretenzijas: Griškevičius mūsų.
Šiaip jo gyvenimo istorija tokia, kad paskutiniais gyvenimo metais jį persekiojo teismai, o į Viekšnius jis atvyko tam, kad galėtų ramiai dirbti“, – kalbą pradėjo pašnekovas.
Garlėkio kūrėją vyskupas palaikė
K. Inta papasakojo istoriją apie tai, kaip Viekšniuose įsikūrusį, įvairius bandymus atlikusį, kaip skrenda balandžiai stebėjusį, gaminusį ir su vaikais į dangų aitvarus leisdavusį A. Griškevičių vietinis klebonas paskundė vyskupui Motiejui Valančiui.
Lakūnas–instruktorius Klemas Inta prisimena laikus, kuomet aviacija klestėjo, o jos ateities šviesiomis spalvomis nepiešia. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
„Į klebono parašytą skundą apie bedievį bažnyčios nelankantį, visokiais neaiškiais dalykais užsiimantį, į dangų norintį pakilti, iš doros kelio jaunimą vedantį žmogų, vyskupas atsakė paprastai: tegul tas A. Griškevičius skraido ir daro ką nori, kad tik to „šamarlako“ (degtinės) negertų.
Žinot, vyskupas buvo uolus blaivybės propaguotojas ir sergėtojas. Be to, Viekšnių klebonui jis dar rekomendavo A. Griškevičiui „išrašyti“ 30 sidabrinių ar auksinių jo idėjų įgyvendinimui“, – papasakojo K. Inta.
Mažeikių aeroklubo ištakos
Pašnekovas prisimena ir kaip prieš 35 metus Viekšniuose buvo įsteigtas memorialinis A. Griškevičiaus vardo muziejus. Tuo metu K. Inta ėjo Akmenės aviacijos sporto klubo viršininko pareigas ir tokiai idėjai pritarė bei prisidėjo prie jos įgyvendinimo.
Viekšniškis prisimena ir kaip užgimė Mažeikių aviacijos sporto klubas. Jo pradžia buvo 1984 metai, kuomet laimėjęs konkursą parašiutininkų mokyti atvyko parašiutininkas instruktorius Rimantas Morkūnas. Jis per trumpą laiką paruošė apie 40 parašiutininkų, todėl rajone prie Akmenės aeroklubo buvo įkurta Mažeikių parašiutininkų grandis. Jai vadovauti paskirtas lakūnas Petras Sučyla.
1987 metais mažeikiškiai atsiskyrė nuo Akmenės aeroklubo ir tapo savarankišku klubu.
Perspektyvos – ne šviesios
Pašnekovas prisiminė, kad kadaise aeroklube dirbo 22 etatiniai darbuotojai – grandžių viršininkai, vadai, inžinieriai, technikai, medicinos felčeris.
„Klube buvo kultivuojamas aviamodelizmas ir parašiutizmas, veikė vaikų sklandymo mokykla. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, viskas ėmė byrėti“, – sakė K. Inta.
Aeroklubai buvo palikti likimo valiai – gyvenkite ir gyvuokite, kaip išeina. Dabar norintieji pakilti į dangų privalo įgyti daugybę įvairiausių licencijų. Lėktuvai ir sklandytuvai turi atitikti europinius kokybės reikalavimus. Be galo daug biurokratizmo, tačiau nuo to aviacijoje tvarkos ne per daugiausia.
„Įsivaizduokite – jauną žmogų, norintį mokytis sklandyti, į klubą galima priimti nuo dešimtos klasės. Tačiau yra devyni egzaminai ir jie bemaž tokie pat, kaip „Boingo“ pilotui. Tai kaip tam jaunuoliui, kuris nė vidurinės mokyklos nėra baigęs, juos išlaikyti? Ir išeina taip, kad skraidymo licencijas turi ta vyresnioji karta. Tuo tarpu jaunimas, ne paslaptis, neretai skraido neturėdami teisės skraidyti ir tokia technika, kuri neatitinka kokybės reikalavimų“, – apie jaunimą nuo aviacijos atbaidančius dalykus kalbėjo K. Inta.
