Šisbeitauskas
Karščiai, atrodo, mus paliko, nors sinoptikai pranašavo, kad jie šį savaitgalį dar pakepins. Šį kartą orų pranašautojų nesinori keikti, gerai, kad jų prognozės neišsipildė. Nežinau, kas geriau: ar įkyriai pliaupiantis lietus, ar per trisdešimt laipsnių perkopusi oro temperatūra. Svarbiausia, kad perkaitintos galvos pradeda kitaip veikti. O jei tai vyksta per pilnatį ar prieš ją, tada galvos susisuka ne tik žmonėms, bet, pasirodo, ir gyvūnams: jie tampa agresyvūs, pikti, kad nebeįmanoma nuo jų apsiginti.
Neseniai apie tokį atveją skaičiau laikraštyje: nuo pasiutusio katino žmogus turėjo gintis net ginklu. Tiesa, ne kokiu ten tobulu „Uzi“ automatu, bet paprasta, netobula pliauškyne. Niekada nepasitikėjau katinais: jie man visada atrodė klastingi ir nepatikimi, o jei dar karščio paveikta tokio katino šeimininko galva, tai jau, neduok Dieve, – blogiau negali būti.
Praėjusios savaitės pabaigoje per patį karščio piką vyko viena graži šventė: renovuotų Renavo dvaro rūmų atidarymas. IR KĄ JŪS MANOT? Iškilmės vyko lauke, per patį vidurdienį ir tokioje vietoje, kur saulė plieskia išsijuosusi, o pasislėpti nėra kur. Nepavydžiu tiems, kurie turėjo sakyti kalbas, dalyvauti kaip oficialūs asmenys ir pasitraukti niekur negalėjo. Gudresnieji patyliukais paliko ceremonijos centrą ir paėjėjo į šalį, kur rado prieglobstį po didžiulių medžių paunksne.
Nesuprantu, ar galvos perkaito tų iškilmių organizatoriams, kurie, matydami, koks oras, rengė šventę būtent prieš saulę, tuo tarpu kitoje pastato pusėje tvyrojo malonus pavėsis. Negi šiuo atveju buvo labai svarbi vieta? Ir koks skirtumas, kurioje pusėje ceremonija vyksta? Juk svarbu, kad ji vyksta!
Nuo to perkaitimo net renginio vedėjai, matyt, kažkas pasirodė kitaip, kad ji sugalvojo naują pareigybę – miesto merą.
Tiesa, prieš visą tą ceremoniją rūmų salėje vyko Tarybos posėdis, kuriame vyravo kažkoks chaosas: dėl tos salės akustikos ir pernelyg didelio aido nelabai galėjai girdėti, kas ten priekyje kalba, juolab kad mūsų išrinktieji kaip nedrausmingi mokiniai kalbėjo tarpusavyje, triukšmavo, jog Tarybos pirmininkas ne kartą juos turėjo tildyti.
Likau nesupratęs, kodėl tokią, lyg ir iškilmingą, dieną reikėjo spręsti tokius klausimus, kurie vertė mūsų išrinktuosius šaudytis klausimais, į kuriuos ir nebuvo atsakyta, pastabomis, į kurias nelabai kas reagavo.
Ne veltui vienas Tarybos narių paskui pastebėjo, kad tas posėdis buvo panašus į traukinio ataką šakėmis ar pagaliais.
Tiksliai nepamenu, kurią tų karščių dieną, viename informaciniame televizijos kanale perskaičiau įdomų skelbimą: „Parduodu traukinio padangas, žiemines, kaina sutartinė. Birutė sumokės.“ Ar čia ne perkaitusios galvos požymis, kaip manot?
Perkaito galva ir pačiai gamtai, kad praėjusio sekmadienio vakare visai pasiuto sukeldama lietaus ir vėjo audrą, pridariusią kai kuriems žmonėms daug žalos, nemalonumų ir nuostolių. Nežinau, ar čia koks sutapimas, kad tas škvalas siautėjo ir laužė medžius ne kur kitur, o tame pačiame Renavo dvare. Paskui kažkas juokavo, jog per rūmų atidarymo iškilmes klebonėlis pašventino tik pastatą – jam nieko ir nenutiko, o nešventinta dvaro aplinka, ypač medžiai, buvo nuniokoti.
Nenorėčiau tikėti, kad karčiai paveikė ir kitos istorijos dalyvius – komunalininkus, iš miesto individualių valdų gyventojų surenkančius atliekas: tokia istorija kartojasi jau ne pirmą kartą, bet paskutinis atvejis privertė žmones netylėti.
J. Basanavičiaus gatvėje atliekų surinkėjai vieną konteinerį iškratė tik iki pusės. Gyventojai, iškart pastebėję, kad konteineris liko su šiukšlėmis, pasivijo atliekas surinkinėjančią mašiną ir išsakė savo pretenzijas. Kaip nekeista, bet mašina grįžo atgal. Aišku, konteinerius tuštinantys žmonės nebuvo patenkinti tokiu gyventojų atkaklumu ir supykę kaltino juos dėl to, kad konteineriai primurdomi tiek, kad neįmanoma jų iškratyti. Į tai žmonės atsakė, kad, priešingai, – jie neturį kuo kiekvieną savaitę užpildyti konteinerių. Tada komunalininkai pyko už tai, kad jiems reikia uostyti konteinerių smarvę. Keistas priekaištas, ar ne? Negi tokį darbą dirbantys atliekų vežėjai tikisi, kad iš konteinerių turi sklisti malonus aromatas?
Gyventojai, mokantys už atliekų išvežimą nemažus pinigus, tiems vežėjams ir pasiūlė dirbti ne su šiukšlėmis, o įsitaisyti kur nors kvepalų gamykloje.
Kita vertus, jei jau komunalininkams smirdi nedideli konteineriai, kaip jie turi atliekas surinkti iš konteinerių, esančių daugiabučių kvartaluose? Tie karštomis dienomis praeiviams išties riečia nosį. O juk juos dezinfekuoti ir kvėpinti turėtų ne kas kitas, o tie patys komunalininkai.
Ir dar apie kvapus. Tiesa, kiek kitokius. Mindaugo gatvės gyventojai sujudo ir sunerimo, pamatę, kad jų gatvė tapo perpus siauresnė, o buvusioje jos kitoje dalyje bus įrengtos automobilių stovėjimo vietos.
Triukšmaujama dėl to, kad padidėjęs statomų automobilių srautas labai terš orą. Kaip čia bus: terš ar neterš, dar neaišku, bet darbai jau stipriai įpusėję: negi dabar vėl viską teks ardyti ir daryti iš naujo? Kur lindėjo tie triukšmadariai, kai buvo pristatinėjamas gatvės renovavimo projektas? Kažkodėl tylėjo, o dabar, kaip sako liaudies išmintis, lyg numirėliai atsiminė persti.
Kita vertus, ką reikia daryti mikrorajono gyventojams, kur automobilių srautas daug didesnis ir jie yra priversti kvėpuoti jų išmetamomis dujomis? O gal imkim ir prieš įvažiavimus į Mažeikių miestą pastatykime ženklą: „Automobilių eismas draudžiamas“?
sisbeitauskas@santarve.lt
