Reklama

Nuomonės, Nuomonės | 2018-09-28 10:57 | Autorius:
Versija spausdinimui

Ar Lietuva turi savo Čerčilį?(0)

Robertas Dargis

„Pakartosiu Rūmams tą patį, ką jau sakiau naujosios vyriausybės ministrams: negaliu pažadėti nieko – tik kraują, sunkų triūsą, ašaras ir prakaitą“, – tai legendiniai Vinstono Čerčilio žodžiai.
Šis Britanijos premjeras stipriai prisidėjo prie pasaulio, kuriame gyvename iki šiol, formavimo. V. Čerčilio pavyzdys liudija, kiek gali nulemti vienas žmogus ir kaip bet kokiomis istorijos sąlygomis galima pasiekti savo tikslą. Šis lyderis tapatinosi su savo valstybe, gyveno jai ir buvo fantastiškas strategas. Galvojo ne apie tai, ar bus mylimas tautos ir aplinkos, bet kaip valstybę, kuriai jis tarnavo, padaryti stipria lydere. Esminė jo varomoji jėga buvo PAŽANGA IR LYDERYSTĖ.
„Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti“, – teigė V. Čerčilis.
Peržvelkime į savo valstybės politinį lauką pastarųjų 10 metų retrospektyvoje ir atsakykime sau į klausimą: kiek Čerčilių ar bent jau šiek tiek savo mąstymu ir siekiais panašių į jį turėjo ar turi mūsų valstybė? Deja, bet per daug ir vienos rankos pirštų jiems suskaičiuoti…
V. Čerčilis prisidėjo prie XX a. pradžios gerovės valstybės užuomazgų, buvo vienas iš darbo biržų, arbatos pertraukų ir nedarbo draudimų sumanytojų. Sukūrė Karališkąjį oro laivyną ir tanką, buvo viena iš kertinių figūrų, įkuriant Izraelį, karštas vieningos Europos agitatorius.
Galime kalbėti apie tai, kad tai buvo kitas laikmetis ir kiti iššūkiai. Bet kiekvienas politikas turi savo laikmetį ir savo iššūkius. Rodos, kad mūsų politikų iššūkiai dabar labai paprasti – atimti ir teisingai padalinti, uždrausti ir įvesti valstybės valdymą, išleisti „ukazus“, ką ir kiek turi valgyti mūsų vaikai, nuo kurios valandos mes galime vartoti alkoholį, kokios muzikos klausytis, kokiais vaistais gydytis ir, matyt, artimiausiu metu dar visi būsime išsiųsti į ajurvedos centrus, kur mus gydys meditacija ir masažais.
Štai kokiu keliu žengiame po 28 metų rinkos ekonomikos, po narystės ES ir įstojimo į EBPO. Logiška, kad jeigu jau gyvename pagal rinkos ekonomiką, tai ir eikime tuo keliu, bet, atrodo, daug paprasčiau pasukti ten, kur jau esame buvę. Bet ar norime ten grįžti? Racionalų protą ir sunkų darbą, įgyvendinant valstybei reikalingas reformas, pakeitė populizmas, kaip maras apimantis ne tik valdžioje esančius, bet ir jaunus politikus, su kuriais daugelis siejo mūsų politinio elito atsinaujinimo viltis.
Artėjant rinkimams vis garsiau kalbame apie kainų reguliavimą, pelnų ribojimą, valstybinius bankus ir vaistines, t. y. apie valstybinį kapitalizmą, kurio pasekmes jau matome Venesueloje. Eilinį kartą pasiguodžiant galima pasakyti sakralinę frazę: „Labai tikiuosi, kad racionalus protas laimės ir radikaliausi pasiūlymai nebus įgyvendinti“. Bet kai jaunoji politikų karta skelbia, kad Lietuvai reikia naujo valstybės teikiamų paslaugų standarto, kalba apie rūpestingą valstybę, kuri užtikrins atitinkamų standartų gyvenimą žmonėms, tai…
Kas atsitiko šiai valstybei, kad net jaunimas, užaugęs ir subrendęs nepriklausomoje Lietuvoje, staiga metėsi į populizmą, pamiršdamas, jog valstybė stovi ant privačia nuosavybe grįsto pamato, kur esminė ašis yra žmogus, galintis ir norintis savarankiškai veikti, dirbti ir kurti, o politikų pareiga – sudaryti tam sąlygas ir paskatas. Nejaugi visos priemonės yra pateisinamos, kai prasideda arši kova už reitingus, būsimų vietų skaičių savivaldoje ir parlamente ar pergales visuose kituose rinkimuose?
Visi mes esame egoistai – tokia žmogaus prigimtis. Bet jei kiekvienas mūsų nesistengsime dėl bendro labo ir gėrio, jo tiesiog nebus. Gal nuskambės banaliai, bet pakartosiu – kiekvienas turime jausti pareigą valstybei ir kiekvienas tą duoklę valstybei atiduodame savaip.
Kiek girdėjote mūsų politikų, kalbančių apie aktyvų ir savarankiškai veikiantį žmogų, apie jo pareigą valstybei? Apie tai, kad kiekvienas gali kažką nuveikti pagal savo galimybes? Apie tai, kad mes savo vaikuose turime auginti vidinį įsipareigojimą kurti valstybei ir savo darbu kuriame valstybę? Ir nebūtina užimti postų, būti ministru ar parlamentaru – požiūris į kaimyną, savo bendradarbį, konsensuso ieškojimas, sutarimas nusikasti sniegą savo kiemo aikštelėje, kad aikštelė būtų patogi visiems gyventojams, – tai jau yra veikimas bendram labui.
Akivaizdu, kad šiandienos politikams aktyvus, mąstantis ir veikiantis žmogus yra labai nepatogus, nes tada jis neklaus: „Ką tu man duosi?“, jis klaus: „Kaip padarysi ir ką padarei?“. Per 28 metus neatėjo suvokimas, kad stiprus, greitai veikiantis, atsakingas, gebantis kurti pridėtinę vertę pilietis yra neįkainojamas visuomenei. Tik gebanti kurti, apginti savąjį „aš“, turinti stuburą ir susiklausanti visuomenė gali judėti į priekį. Kalbu apie visuomenę, kuri ne tik turi savo nuomonę, bet ir geba susitarti.
Visuomenė turi būti sąmoninga ir gebanti atjausti, nes tik taip galima sustabdyti ir neutralizuoti vis labiau didinamą visuomenės susipriešinimą. Mūsų visuomenė yra labai sukiršinta – mes kovojame su visais, įrodinėdami savo tiesas. Tuo metu, kai mes vieni su kitais kovojame, nieko nekuriame.
Istorija ne kartą įrodė – kuo didesnis karas ir galingesni ginklai, tuo toliau nustumiamas žmogaus kūrybinis potencialas. Tai kalbėjimas bokšte, kur kiekvienas užsidaręs savo bokštelyje ir negirdi vienas kito. Bet kūryba prasideda, kai pradedame kalbėtis ir girdėti vienas kitą.
Prisiminkime popiežiaus Pranciškaus pasakytus žodžius: „Broliai ir seserys, valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitęs gyvenimo stilius tų, kurie nepajėgia išgyti iš savo praeities žaizdų, ir galbūt todėl šiandien nenori įsipareigoti darbui. Todėl ir diskutuoja apie tai, kaip kas labiau sužibėjo, kieno praeitis buvo tyresnė, kas turi daugiau teisių nei kiti gauti privilegijas“.
„Ateities imperijos yra proto imperijos“, – teigė V. Čerčilis. Tai gal jau laikas rinkimuose mums ieškoti ne kuo aktyvesnių globėjų ir pažadų dalytojų, o proto. Proto, kuris turės drąsos pripažinti, kad politinis elitas paskendo populizmo jūroje, kad politikoje nebeliko idėjų, o yra tik žaidimai, kad mums reikia lyderių, įkvepiančių bendruomenę diskusijai apie valstybės ateitį ir toli einančius sprendimus.
Istorija įrodė, kad lietuvių genuose yra užkoduotas poreikis turėti savo valstybę, bet kokia bus ta valstybė be aktyvaus, sąmoningo ir tobulėjančio žmogaus?

Robertas DARGIS,
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas

Tags: ,
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.