Šisbeitauskas
Štai jau ir turim šiemet, ko gero, trečią žiemą: tiksliai nebepamenu, kiek dienų ta pirmoji truko – žmonės kalba, kad tiek ir žiemų būsią. O jei žmonės kalba, vadinasi, jie žino. Tik štai tarp valdžios atstovų yra vis neįsimenančių, kad pas mus jau per dvidešimt metų ateina ne Senelis Šaltis, o Kalėdų senelis. Kitaip sakant, papratimas – antras prigimimas. Kaip raudonų kaklaraiščių laikais išmokom Died Moroz, taip ir tebesitęsia ta pati giesmelė.
Žodis kaklaraištis čia gal ne pats tinkamiausias – šalikas labiau tiktų: čia aš apie tą, kurį visą mėnesį mezgė ne tik miesto moteriškės, bet ir atvykėlės iš kitų kraštų. Taip ir neišsiaiškinau, ar buvo koks vyrukas virbalus į rankas paėmęs. Bet kad ne vienas norėjo tai padaryti, tikrai žinau: sakė, norėtų, bet nedrįsta: ką Gražulis pagalvos? Aš gal ir drįsčiau, bet nemoku, kaip ir piešti, mokykloje niekas neišmokė…
O šiaip tas vos ne du šimtus metrų siekiantis šalikas tikrai įspūdingas, tik nelabai įsivaizduoju, kokio ilgumo jam reikėtų kaklo: dramblys su visu straubliu ir tai būtų per trumpas. Tai pagalvokim, kiek rūpesčių su juo turės Kalėdų senelis, kuriam iki namų dar ne vienas šimtukas kilometrų…
Išlydėję Kalėdų senelį, aikštėje apsireiškė Trys Karaliai. Išdidūs, orūs, pasipūtę, pilni pasididžiavimo ir savigarbos. Žodžiu, tokie, kaip ir priklauso būti karaliams. O vienas jų kaip niekur nieko sveikino ir laimino tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, lyg būtų turėjęs Vyskupo ar paties Popiežiaus įgaliojimus.
Dar keisčiau elgėsi tų vaikų tėveliai ir mamytės, liepdami vaikams eiti, kad gautų „karaliaus“ palaiminimą. Gal ne veltui liaudis sako, kad įleidus velnią į bažnyčią, jis ir ant altoriaus lips. O čia leido „karaliui“ įsijausti…
Išties keistų dalykų išvydau per atsisveikinimo su Kalėdomis šventę. Tie, kurie atsinešė atitarnavusią eglutę ar jos šaką, iš Kalėdų senelio gavo saldainių. IR KĄ JŪS MANOT? Mamos savo vaikams vos ne laužė prie Kultūros centro augančių pušų šakas, kad tik jų mažyliai gautų saldainiuką. Tai taip mokom vaikus, lyg tas saldainis kainuotų velniškus pinigus, kad niekaip jo nebeįpirktum? Kažkaip nepadoru buvo prieš patį Kalėdų senelį, kuris, pajutęs, kad yra apgaudinėjamas, apie tai garsiai prabilo.
Kad ir kaip ten būtų, Kalėdų senelio apgaudinėti nereikėtų. Jis visus mus gerbia ir myli, kiekvienais metais nepamiršta pas mus užsukti. Todėl ir jam tuo pačiu turėtume atsidėkoti.
Po miestą besidairantys mažeikiškiai jau tikriausiai pastebėjo vietoje buvusių „snoriukų“ kioskus su naujoviškais užrašais „Paypost“. Piktinamės, kad lietuviškai, juolab žemaitiškai, nebemokam, o štai vakarietiškai uoliai mokomės…
Dar labiau pyktis ima, kai tikras žemaitis su priekaištais skambina į redakciją ir skundžiasi dėl to, kad laikraštis niekam tikęs, nes kartais pasirodo su žemaitiškais tekstais, kurių neįmanoma perskaityti…
sisbeitauskas@santarve.lt
